Sergėtoja

15.3 skyrius

Tai atrodė lyg baisiausio košmaro pradžia. Raudonieji buvo nusiteikę aršiai, tačiau jie mūsų nepuolė. Tiršta raudona masė rikiavosi prie metalinių vartų ir betoninių sienų. Išgirdusi triukšmą tuoj pat atbėgo ir Amija. Jos pašonėje nė kiek neatsiliko Klemensija. Ji greitai akimis surado Volisą ir susikaupusi sugniaužė kumščius. Ją veikė motiniški instinktai. Tačiau, kaip supratau, visada Volisos saugumu pasirūpindavo Kozas, o dabar jo čia nebuvo.

-Niekas nejuda ir nepanikuoja,- griežtai nurodė Amija. Ji atsistojo visų mokinių priekyje.

Raudonieji taip pat rikiavosi netvarkingomis eilėmis. Jie galima sakyti lipo vienas per kitą, tačiau pamatę, kad į vidurį išeina akademijos sergėtojai, raudonieji laikėsi atokiau ir neketino peržengti ribos.

Žinoma, su jais kalbėti buvo neįmanoma. Siauri jų proto sugebėjimai tikrai nedavė jokios naudos, tačiau šįkart jų elgesys gerokai nustebino. Nuo vampyrų demono sunaikinimo raudonieji daugiau nepasirodė. Jų nebuvo nė kvapo.

Staiga vienas raudonasis niekam nematant peršoko sieną ir apėjęs iš šono puolė mudvi su Volisa. Kadangi mes buvome prie pat krašto ir man nebuvo kilusi mintis, kad kas nors judės link mūsų, nespėjau sureaguoti, kaip jis brėžė savo nagais Volisai per veidą. Mergina šoktelėjo atgal išvengdama mosto, tačiau raudonasis vis tiek pagriebė jos ranką. Kol Volisa nepradėjo šaukti, niekas šito nepastebėjo. Matydama, kad ji nesugeba apsiginti, smogiau raudonajam mėlynąją ugnį tiesiai į veidą. Padaras staigiai atsitraukė ir šnypšdamas atsitraukė atgal ir pradėjo bėgti link medžių. Sergėtojai puolė jam iš paskos, o aš sulaikiau Volisą, kad ši nepargriūtų.

Tačiau tada, mūsų visų nuostaba, raudonieji pradėjo trauktis. Daugiau nei vienas iš jų neketino pulti. Nesuvokdama, kas ką tik įvyko, išplėtusi akis stebėjau aplinką. Mano akys sustojo ties akademijos vartais, nuo kurių atgal į mišką bėgo raudonieji. Ten visai netikėtai mano žvilgsnis susidūrė su vyresniu raudonuoju, kuris žiūrėjo tiesiai į mano pusę. Padaras stovėjo prie vartų ir, priešingai nei jo bendrai, neskubėjo bėgti. Tačiau svarbiausia jo raudonos akys buvo įsmeigtos į mane. Daugiau niekas per šį sąmyšį nematė, kaip jis iškišo ranką per vartų tarpą ir parodė pirštu tiesiai į mane. Ir tada jis sumurmėjo. Nežinau, kaip bet girdėjau jo žodžius: "Ji turi mirti..."

Tačiau nejučia suvokiau, kad raudonasis žiūri visai ne į mane. Pasukau galvą į už manęs stovinčią Volisą, kuria rūpinosi jos mama. Šie žodžiai buvo skirti jai.

.

Trypčiojau koridoriuje netoli savo kambario durų vis vaikščiodama pirmyn ir atgal ir trindama rankas tarsi tai padėtų man aprimti. Tai, kas įvyko prieš kelias valandas sutrikdė visus, tačiau labiausiai Volisą. Mergina galbūt ir negirdėjo raudonojo žodžių, tačiau ji buvo labai išsigandusi ir primygtinai reikalavo Kozo. Šiuo metu su ja buvo jos mama ir, atrodo, jai pavyko ją nuraminti.

-Vampyrų motina,- išgirdau Klemensijos balsą, kai ji pravėrė duris. Moteris pamatė mane.- Dabar jau viskas gerai. Nori su ja pabūti?

Linktelėjau nuleisdama rankas ir Klemensija pati išeidama įleido mane vidun. Volisa gulėjo savo nepaklotoje lovoje, nepersirengusi ir apsikasusi daugybe minkštų pledų. Ji gulėjo šonu ir spoksojo į vieną tašką. Nejučia pati pasijaučiau geriau, matydama, kad kitam blogiau nei man. Galėjau prasmegti skradžiai su šia nedora mintimi.

-Jaudinuosi dėl Kozo.- Tai buvo pirmieji jos žodžiai vos tik įėjau į jos kambarį.

-Žinau, jis tuoj grįš,- tariau tvirtai.- Tikriausiai jau jaučia tave.

Volisos lūpos sutrūkčiojo tarsi ji norėtų pradėti verkti, bet susitvardė.

-Norėjau su tavimi apie kai ką pasikalbėti,- pradėjau. Sustojau prie jos lovos ir klausiamai pažvelgiau į ją.- Galiu?

Mergina pakilo iš pledų slėptuvės ir atsisėdo. Linktelėjusi davė man ženklą, kad aš irgi galiu įsitaisyti ant jos lovos.

-Volisa, kodėl nesinaudoji savo elementu?- kiek galėdama švelniau paklausiau jos.- Kiek žinau Kelvenai ugnies valdytojai ir geba naudotis šiuo elementu. Nejau tavo mama leido tau jį užgožti?

Nusišypsojau jai pusę lūpų norėdama parodyti, kad šie mano kvotimo tikslai yra draugiški.

-Ne,- tyliai ištarė Volisa ir nuleido akis tarsi prisimindama kažką negero. Nuo to man pasidarė ne tiek smalsu, kiek neramu.- Aš valdau savo elementą, tačiau...

Primerkiau akis ir įtempusi klausiausi.

-Tačiau?

-Aš negaliu...Negaliu naudotis ugnimi,- papurtė galvą ji ir užkritę plaukai paslėpė jos veidą.- Prisimeni pasakojau apie tai, kad Kozas mane išgelbėjo. Tada įvyko kai kas, kas pakeitė mane visam gyvenimui.

Volisa pakėlė savo rudas išsigandusias akis į mane.

-Gali man viską papasakoti,- švelniai tariau padrąsindama ją.

-Nenoriu to prisiminti... - Mergina suspaudė lūpas, bet netrukus pradėjo kalbėti.- Mane užpuolė, aš gyniausi, tačiau viskas pasisuko kita linkme.

Volisa vėl nutilo. Gręžiau ją akimis norėdama sužinoti kuo daugiau. Sužinoti, ar tai, kas vyksta su manimi, susiję ir su Volisa.

Visgi man nepavyko daugiau nieko išpešti. Kambario durys prasivėrė ir vidun įėjo Kozas. Ir ne vienas. Pro jį pirmoji prasibrovė Omiša. Raganiūkštė atsainiai apžvelgė kambarį ir sukryžiavusi rankas nudelbė akis į mane.

-Tai kokios problemos, mėlynoji sergėtoja?

.

Po to, kai Omiša išgelbėjo Diono gyvybę, nei jos, nei vaikino daugiau nemačiau. Žinoma, Omiša visai nerodė noro su manimi susitikti. Ji manęs nuo pat pradžių nemėgo. Prie to prisidėjo ir tai, kad Dionas man kažkada kažką jautė. Tačiau vaikinas jau seniai nebesidomi manimi. Tad nesuprantu, kaip Omiša galėjo leisti taip įsišaknyti savo pagiežai man.

-O kur Marla?- suraukiau kaktą pažiūrėdama į Kozą, į kurio glėbį buvo įsisupusi Volisa. Merginos savijauta atsistatė vos tik vaikinas pasirodė prieš jos akis.

-Ji užsiėmusi,- atsakė už Kozą Omiša. Nesupratau, ar ji kalbėjo rimtai. Merginos būdas buvo neperprantamas.- Mėlynajai sergėtojai manęs neužtenka? Geriau sakyk, kuo galiu pasitarnauti, kol dar turiu noro padėti.

-Ji daug žino apie Katsu ir Hinus,- pateisino ją Kozas.

-Taip, Marla mane daug išmokė,- užrietusi nosį pritarė Omiša.- Tik, deja, Katsu burtais šiais laikais nepasinaudosi. Tai gali tik labai labai sena ragana.

-Tada kas?- paklausiau ir prikandau lūpas.

-Viena iš Tribų,- ramiai atsakė Omiša.- O jei nori tiksliau - Akima. Požemių ragana prisikėlė iš savo kalėjimo.