Sergėtoja

19.2 skyrius

Susirinkome visi mažame mano ir Promės kambaryje. Septyni žmonės įsispraudė ankštoje patalpoje, tačiau visiems tai buvo tinkamiausia susitikimo vieta.

Visų pirma papasakojau apie savo vizitą pas raganą. Dionas dar papildė, jog ji davė man ginklą, kurio pagalba buvo galima nužudyti vampyrų demoną. Vaikinas neprasitarė dėl tikslios priežasties, kodėl jis irgi buvo pas tą pačią raganą. Aš irgi nieko nesakiau. Šiuo metu tai nebuvo taip svarbu, be to, visi praleido šią smulkmeną.

Draugai klausėsi išsižioję. Raganos paminėjimas, tiesos atskleidimas apie Naviną ir tai, kad jis pasisavino mano elemento energiją. Reikėjo daug ką suvirškinti. Mačiau jų veiduose ne tik nerimą, bet ir neviltį. Jie suprato, kad viskas daug blogiau ir kad mūsų šansai laimėti kovą vis mažėjo. Tačiau jaučiau palengvėjimą, jog pagaliau galėjau nuo savęs numesti dalį naštos ir ja pasidalinti. Pagaliau manimi tikėjo. Gal draugų drąsa ir sumenko, manyje išaugo didesnis ryžtas.

-Mums reikia velniškai gero plano,- prabilo Teris.

-Pirmiausia turime surasti mokytojus,- pasakiau tvirtai pasitikėdama šia mintimi. Visi sužiuro į mane.- Neaišku, ką jiems padarė Felastrėjus. Manau, kad jam svarbesni mokiniai, todėl jų kol kas nepavyks gelbėti.

-Hile, tai nėra planas,- papurtė galvą Promė.- Reikia aptarti viską iki smulkmenų.

-Taip, tai tik dalis plano, kuriuo pasirūpinsite jūs,- linktelėjau.- O aš užsiimsiu visu likusiu planu.

Tai pasakiusi paėmiau į rankas kuolą užkerėtą raganų magija ir patraukiau link durų.

-Ką tu darai?- suskato Promė paskui mane. Pasisukau į ją ir kitus, kurie žiūrėjo į mane išplėtę akis.- Negali pulti spontaniškai. Mes net nežinome, kur dabar Felastrėjus.

-Promė teisi,- pritarė Dionas.- Jei vampyrų demonas sužinos, kad tu atgavai mėlynąją ugnį, jis vėl tavimi pasinaudos. Todėl negali eiti viena.

-Aš ir nebūsiu viena,- atsidusau nuleisdama pečius.- Tačiau jūs nesuprantate, ką man teko išgyventi. Be elemento man liko tik skausmas ir tuštuma. Daugiau jokių jausmų. Jei ne ta ragana, būčiau mirusi.- Suspaudžiau kuolą rankoje.- Aš tik noriu nudėti Felą ir matyti, kaip jo niekinga siela išnyksta visiems laikams. Atkeršysiu jam ir už savo tėvus. Noriu, kad vampyrų demonas pajustų mano pyktį. Noriu, kad jis atsiimtų už savo darbus. Tad, kas su manimi? Kas nori man padėti visiems laikams atstatyti akademijos ramybę?

Žiūrėjau į savo draugus. Manyje pulsavo mėlynosios ugnies energija, tačiau ji nebuvo nekontroliuojama. Atrodė, kad elementas jaučia mano užsidegimą ir man pritaria.

-Štai kur įkvepianti kalba,- pirmasis pratarė Kleo. Jis atsistojo ir priėjo prie manęs. Jaučiausi jam dėkinga už palaikymą.

Vaikino pavyzdžiu pasekė ir kiti.

-Aš net susigraudinau,- pajuokavo Teris ir tada rimtai pažiūrėjo į mane.- Vesk mus į kovą, mėlynoji sergėtoja.

Šyptelėjau širdį užplūdus tvirtam pasitikėjimo jausmui. Kai prieš keletą mėnesių buvau tik minioje įsiliejanti mergina, nežinanti savo tikrosios prigimties, manęs niekas negalėjo palaikyti ta, kuri galėtų vesti į kovą. Visgi man iki šiol buvo sunku patikėti, kad darau tai, kas nebuvo mano jėgoms.

Buvau pasiruošusi atidaryti duris, kurios tarsi portalas vedė į kitą pasaulį, iš kurio jau neįmanoma grįžti. Tačiau netikėtai visas mano ryžtas subyrėjo į šipulius. Mano ranka taip ir pakibo ore. Akademijos mokinių klyksmai perrėžė mūsų ausis.

.

Kurį laiką tyloje skendėjusi akademija staiga virtu tikru chaoso viesulu. Felastrėjaus įtaiga tikriausiai nebeveikė nė vieno mokinio, tad šie, atgavę sveiką, tačiau jau sugadintą protą, pradėjo siautėti. Jie išbėgo į lauką, o ten virė tikra sumaištis.

Raudonieji buvo apsupę akademiją. Sustojau prie pravirų pagrindinių durų. Negalėjau nieko padaryti. Žvelgiau į negyvus kruvinus mokinių kūnus, tada į išsišiepusius raudonuosius. Laikas buvo tarsi sustojęs. Girdėjau riksmus ir kaip mano draugai bandė sulaikyti kitus mokinius liepdami jiems slėptis vienoje saugioje vietoje.

Tačiau jau buvo per vėlu. Felastrėjus mums smogė iš pasalų. Jam nereikėjo mokinių papildomai jėgai. Jie tapo karo skerdinių pradžia.

-Traukis, Hile!- kažkas man šūktelėjo ir nustūmė nuo durų. Tai buvo Teris. Jis uždarė duris ir užrėmė iš kažkur gautu metaliniu strypu. Dabar buvome įkalinti akademijoje.

-Jie dar nepuls mūsų,- tarė Kleo.- Kol Felas čia nepasirodys, raudonieji nesibraus į akademiją.

-Jie negyvi,- murmėjau sau po nosimi kaip beprotė žvelgdama į grindis. Vis dar mačiau prieš savo akis kaip raudonieji perkanda mokinių gerkles ir nusviedžia jų bedvasius kūnus tarsi šiukšles.

-Hile...- Kleo priėjo arčiau manęs.

-Nereikia.- Staigiai iškėliau rankas ir pažiūrėjau į vaikiną.- Aš tik dar labiau noriu nužudyti tą sumautą demoną.

.

-Visi treniruočių salėje,- pranešė Ana.- Melijana juos nuramino. Jeigu reiktų kovoti gal dešimt dar pajėgtų.

-Nereikės kovoti,- papurčiau galvą.- Jei Felastrėjus mirs, nebus jokios kovos.

-Mes išvaikščiojome visus aukštus, patikrinome kiekvieną kambarį, kiekvieną kampą,- pasakė Dionas, kai vaikinai grįžo iš mokytojų paieškos.- Nieko neradome. Nė vieno mokytojo.

Kaip ir tarėmės, visi susirinkome koridoriuje prie treniruočių salės. Atsirėmiau į sieną mąstydama, kokios vietos dar nepatikrinome. Mintimis perėjau visą akademiją. Staiga atsitiesiau prisiminusi dar vieną vietą.

-Archyvas,- ištariau.

-Archyvas?- nesuprato Promė. Kiti irgi žiūrėjo į mane klausiamai.

-Tai vienintelė vieta, kurios mes nepatikrinome,- paaiškinau.

-Bet juk tai Archyvas. Ten draudžiama mums eiti,- tarė Ana.

-Draudžiama? Akademijai gresia užpuolimas, o mes negalime įeiti į Archyvą, nes mums ten negalima?- Pavarčiau akis.- Esu ten buvusi ir dar kartą ten nueisiu.

Patraukiau pirmyn. Jutau, kad kiti seka man iš paskos.

-Hile, kai tavo elementas sugrįžo, tu labai pasikeitei,- pasakė Promė, priartėjusi prie manęs. Ji žvelgė į mane susirūpinusiu žvilgsniu.- Ar tau tikrai viskas gerai?

Atsisukau į Promę, kai jau buvome prie Archyvo durų.

-Tai neilgam,- tariau.- Vėl būsiu savimi, kai amžiams sunaikinsiu Felastrėjų.

Tačiau nežinojau, ar tai buvo tiesa.