Sergėtoja

7.2 skyrius

Tikriausiai buvau pati neveikliausia vampyrė visoje akademijoje. Visi mokiniai ruošėsi sausio mėnesio žinių patikrinimui, o sergėtojai dar ir specialiam testavimui. Na, o aš nei tam, nei anam.

Nesakau, kad visai nesimokiau. Žinių patikrinimą laisvai išlaikysiu, tačiau iki sergėtojų testavimo išlaikymo man dar buvo toli. Neįsivaizduoju, kaip galėjau toliau praktikuotis ir lavinti savo kaip sergėtojos sugebėjimus, kurių aš neturėjau. Buvau pati silpniausia sergėtoja. Į testavimą įėjo dvikovos, tad mane nurungs iš pirmo karto. Greičiausiai išvis bijosiu išeiti į salę. Man trūko fizinio stiprumo, o testavime elemento naudojimas nepridėjo balų. Įtariu, kad likimas nutarė iš manęs pasityčioti sukurdamas man ant dešinės rankos tatuiruotę. Tokia kaip aš pusvampyrė - visai neturėjo egzistuoti.

Tačiau blogiausia buvo tai, kad niekas manęs nespaudė. Neturėjau jokio paskatinimo kibti į darbą ir siekti gerų rezultatų. Mirus Revesai aš net savo elemento įgūdžių nebetobulinau. Viską dariau paklusniai, mokiausi ką reikėjo, bet visai nesitreniravau kaip sergėtoja. Nes niekas manęs ir nevertė, o mano motyvacija buvo susikoncentravusi visai kitur.

Tai prasidėjo būtent nuo tada, kai pas mus atėjo mokytis raudonasis.

Pakėliau apsunkusią galvą nuo knygos apie sergėtojus ir jų kilminguosius. Pažiūrėjau į laikrodį. Tikėjausi, kad nuo paskutinio tikrinimo bus praėję daugiau laiko nei penkios minutės.

Sergėtojų užsiėmimai buvo viena iš tų pamokų, kai nematydavau Navino. Šiaip jo buvo visur. Raudonasis visose veiklose, kur tik galėjo būti, dalyvavo aktyviai.

Jau beveik praėjo antra savaitė nuo Navino atvykimo į akademiją, o šis jau spėjo pavergti visus akademijos mokinius. Beveik visus.

Tingiai vėl nuleidau galvą į knygą. Raidės jau pradėjo lietis akyse, tačiau staiga visas nuobodulys išsilakstė. Sustojau ties žodžiu: „Įtaiga". Jis spengė mano ausyse. Man tereikėjo perskaityti vieną sakinį ir jau viskas buvo aišku.

Radau išeitį, kaip kitiems apsisaugoti nuo Navino.

.

Laksčiau po koridorius ieškodama Kleo, tačiau niekur jo nemačiau. Taip nekantravau jam viską papasakoti, kad neradusi jo jau pradėjau nervintis.

-Kleo!- pašaukiau pagaliau sutikusi jį einantį į kitą pamoką.- Kur tu po galais valkiojiesi?

Vaikinas pažiūrėjo į mane pakėlęs antakius.

-Aha, ir tau labas.

-Taip, labas,- sumurmėjau išsiblaškiusi.- Aš kai ką radau. Apie įtaigą. Pasirodo, kad ir grynakraujai gali ja naudotis.

Kleo nuvedė mane į šoną.

-Pala. Eime į biblioteką. Ten ir pakalbėsime.

-Bet tau pamoka.

-Nesvarbu,- papurtė galvą vaikinas.- Nenumirsiu nebuvęs vienoje biologijos pamokoje.

Kleo man nebeleido paprieštarauti ir nusivedė į biblioteką. Kaip tik tuo metu Ortera buvo kažkur išėjusi. Šiuo metu tai buvo vienintelė vieta, kur galėjai nesutikti Navino ar kitų jam iš paskos sekiojančių mokinių.

-Pasakok,- paragino Kleo, kai atsisėdome pačiame galiniame suole.

-Seniau įtaiga naudojosi visi vampyrai,- pradėjau. Man reikėjo aprimti, nes tiesiog drebėjau iš nekantrumo.- Deja, maišydamiesi su raganomis jie prarado šią dovaną. Vieninteliai, kurie dar mokėjo ja naudotis buvo raudonieji ir grynakraujai. Tačiau vampyrų taryba kilmingiesiems uždraudė piktnaudžiauti įtaiga, taigi ilgainiui ji buvo kaip ir užmiršta. Tai panašiai kaip elementai – jei ilgai nesinaudoji, jie pranyksta.- Atsikvėpiau, kad galėčiau tęsti toliau.- Bet štai ką tik perskaičiau, kad pasitreniravus galima įtaigą susigrąžinti. Be to, taip galima apsisaugoti nuo raudonųjų. Jų įtaiga yra šiek tiek kitokia, galbūt labiau efektyvesnė, bet vis tiek užsiblokavus jie nebegali nieko paveikti.

Baigusi berti savo informaciją įkvėpiau giliai ir laukiau Kleo reakcijos.

-Oho,- ištarė jis apstulbęs.- Tai nerealu.

-Tai jau tikrai,- pritariau.- Tau, Teriui ir Melijanai reikėtų vėl susigrąžinti įtaigą.

-O kaip kiti?- paklausė Kleo.

-Jei kiti kilmingieji nenorėjo kovoti su savo sergėtojais, tai jie nesutiks ir su šituo. Be to, jie jau Navino įtakoje.

Kleo atsistojo ir susimąstęs pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal. Sekiojau jį akimis, kai staiga jis sustojo atsisukęs į mane.

-Gerai, pabandom,- tarė jis ryžtingai.

-Ką? Dabar?- nustebau.

-Taip,- linktelėjo Kleo.- Atsistok, aš liepsiu tau ką nors padaryti.

-Na, gerai.- Atsargiai atsistojau priešais Kleo.- Bet be jokių nesąmonių.

Vaikinas linktelėjo rimtu veidu. Tada susikoncentravęs pažiūrėjo į mane. Man sunkiai sekėsi išlaikyti žvilgsnį. Vis norėjau nusukti akis. Tačiau Kleo vis dar laikė įsmeigęs savo žalias akis į mane. Buvo keista matyti jį tokį susikaupusį. Antakiai kiek suraukti, jis nemirksėjo. Rodos, vietoje plėšrūniško instinkto ar jo įprasto šelmiškumo įžvelgiau dar vieną jo pusę, kurią jis turėjo, kai rūpindavosi manimi.

-Kleo, nieko neišeis...

-Palauk, aš dar nepradėjau.

Nejudėdama toliau stovėjau priešais jį. Mano nuleistos rankos apsunko. Jaučiausi netvirtai, nes nežinojau, ką jis gali liepti man padaryti.

-Hile, įsakau tau mane pabučiuoti.

Išpūčiau akis išgirdusi jo įsakymą. Tada vos nepradėjau juoktis.

-Nesąmonė.- Neišlaikiau nenusišypsojusi.- Turi man liepti padaryti ką nors rimčiau.

-Tai ir yra rimta,- įsižeidė Kleo. Jis pamankštino kaklą, tačiau vis dar žiūrėjo man į akis.- Hile, pabučiuok mane.

-Liaukis, Kleo. Tau dar reikia gerų įgūdžių.

Mostelėjau ranka ir nusisukau nuo jo patylomis juokdamasi.

-Aš rimtai, Hile,- pasakė Kleo ir staigiu judesiu atsukęs mane į save palietė savo lūpomis manąsias.

Nesitikėjusi tokio veiksmo vos neiškritau iš padų. Vampyrų motina, Kleo bučinys gali būti pavojingas mano gyvybei. Jau buvo praėję šitiek laiko nuo mūsų paskutinio bučinio, tačiau manyje vėl sukilo šiurpas, kuris maloniai sušildė mano kūną.

-Kitaip tavęs pabučiuoti neįmanoma,- sušnibždėjo jis man prie ausies.

Akimirką nieko negalėjau ištarti. Man reikėjo trupučio laiko atsigauti. Net širdis buvo pamiršusi funkcionuoti.

-Geriau niekada nebandyk prieš mane panaudoti įtaigą,- griežtai pasakiau, kai pagaliau įstengiau prabilti. Visgi virpėjimas krūtinėje dar nebuvo pranykęs. Kleo vis dar laikė mane savo glėbyje.- Antraip tau bus galas.

Vaikinas nusijuokė tyliai ir perbraukė ranka man per skruostą.

-Na, tikiuosi neprireiks.

Pažiūrėjau į jį primerkusi akis. Visai nenorėjau, kad jis mane paleistų. Tačiau netikėtai kažkas įėjo į biblioteką, todėl staigiu judesiu atsitraukiau nuo Kleo.

-Kur mano vaikelis?- sučiulbėjo Ortera.- Artėja svarbūs egzaminai, tad būtina pastiprinti ne tik protą, bet ir kūną.

Pasirodžiau priešais ją. Žinoma, Kleo irgi išlindo paskui mane. Pamačiusi jį šalia manęs, Ortera maloniai šyptelėjo.

-O, kaip gerai, kad nupirkau daugiau maisto,- tarė džiugiai mano globėja. Ji padėjo ant stalo du popierinius maišus maisto iš žmonių restorano.- Vėliau mūsų su išskėstomis rankomis lauks knygų rūšiavimas. Tai labai naudinga proto treniruotėms.

Žvilgtelėjau į Kleo, kurio šypsena pamažu traukėsi į neviltį. Negalėdama susilaikyti išsišiepiau. Galbūt fiziškai buvau silpna sergėtoja, tačiau jaučiau stiprų sergėtojo ir kilmingojo ryšį tarp mūsų. Velniop, visus testavimus. Metas ruoštis antrą kartą išgelbėti Šv. Apolonės akademiją.