Sergėtoja

13 skyrius

Buvo įprastas sekmadieio vakaras. Kol Promė išėjo susitikti su Aleksu, gulėjau savo lovoje, kuri tarsi tapo mano minčių sugerėja. Ryte turėjau papildomas treniruotes, mankštinausi ir didinau raumenis, bet likusi diena buvo visiškai nuobodi. Bandžiau sugalvoti, ką daryti su raudonuoju Felu, bet atrodė beprasmiška. Negalėjau imtis jokių veiksmų, kol nebuvo aišku, ar mus vėl puls ir kada. Vienintelė išeitis pasakyti viską Amijai.

Išlipusi iš lovos pradėjau vaikščioti po kambarį mankštindama surakintus raumenis. Nejučia žvilgtelėjau į veidrodį, kabantį ant spintos durų. Vos nekrūptelėjau išvydusi savo atvaizdą prietemoje. Buvau kiek susikūprinusi, pradėjau vaizduoti save raudonomis akimis. Staiga nusipurčiau perbraukdama rankomis sau per veidą, o tada vėl atsargiai pažvelgiau į veidrodį tarsi norėdama įsitikinti, ar mano akių rainelė tikrai nenusidažė kraujo spalva.

Nebuvau gražuolė, neturėjau tobulos odos, kaip kiti vampyrai, tad nepasižymėjau išskirtinumu. Tiesūs tamsiai rudi plaukai siekė mentes, o pilkai mėlynos akys atrodė visiškai žmogiškos.

Nutariau prasiblaškyti. Dar buvo tik devinta vakaro, tad galėjau vaikščioti po akademiją niekieno netrukdoma. Tuo pačiu nutariau paieškoti ko nors valgomo valgykloje. Ten stovėjo užkandžių aparatas, todėl tiesiu taikymu ėjau link jo. Šių laikų vampyrai jaučia maisto skonį ir turi jam poreikį, todėl žmogaus kraujas nebėra būtinybė. Įprastai juo mėgaujasi tik grynakraujai per visokius vakarėlius ar šiaip mažomis dozėmis, kad pastiprintų sveikatą. Kraujas grynakraujus veikia panašiai, kaip žmones alkoholis. Tačiau būtina gauti tarybos leidimą, kuris ribodavo kraujo gėrimą, ir nebūdavo taip paprastą jo išgauti.

Pakeliui į valgyklą sutikau vaikštinėjančius Promę ir Aleksą. Draugė man pamojavo, Aleksas nusišypsojo. Neketinau jiems sutrukdyti romantiško pasivaikščiojimo, todėl prasilenkiau neužmegzdama jokio pokalbio.

Priėjusi prie aparato valgykloje svarsčiau, ką išsirinkti. Saldumynų ar traškučių pasirinkimas nedidelis, bet turėjau tenkintis tuo, kas buvo. Šiuo metu jutau, kad man labiau sueis šokoladas, tikriausiai trūko cukraus nuo tokio įtempto galvojimo pastarosiomis dienomis. Jau ruošiausi nuspausti norimo saldumyno mygtuką, tačiau staiga kažkas palietė man petį ir aš negrabiai šoktelėjau.

Atsisukau susiėmusi už širdies. Į mane žiūrėjo Kleo su pasitenkinimo šypsena veide.

-Dar kartą mane taip išgąsdinsi, tikrai pasigailėsi,- pagrasinau jam. Visgi jis grynakraujis vampyras, turi visus senųjų protėvių bruožus ir požymius. Vienas iš jų - tylus sliūkinimas. Tikriausiai turėsiu su tuo susitaikyti.

Kleo nusijuokė ir nei kiek nepasimetė nuo mano vaikiško grasinimo.

-Tu geriau parodyk tai prieš raudonuosius.

Užčiaupiau žabtus nuo jo žodžių. Ir kodėl jis man vėl tai priminė.

Staiga Kleo pakreipė galvą lyg kažko klausytųsi.

-Kas?- sušnibždėjau akylai žvelgdama į jį. Bijojau, kad jis mane mausto.

Visgi vaikinas pažiūrėjo į mane, o tada pasisuko eiti laukan.

-Ką tu darai?- paklausiau garsiau ir susiraukiau.

-Eini?- grįžtelėjo į mane Kleo, tačiau nelaukęs pajudėjo link valgyklos išėjimo.

Kilstelėjau antakius žvelgdama į jo nugarą. Nesuvokiau, kas vyksta, ir tikriausiai dėl to norėjau eiti kartu su juo. Tačiau vaikinas sugebėjo iššaukti mano smalsumą.

Mums išėjus į lauką pagaliau kažką išgirdau. Tarsi verksmas tolumoje. Galimai prie pat akademijos vartų. Tačiau Kleo pasuko į kairę, kur prasidėjo plytinė siena, ir galiausiai sustojo. Paskubomis prisivijau jį. Tuomet už aukštų medžių išvydau klūpinčią Aną. Išplėčiau akis. Ji buvo ne viena. Širdis mano krūtinėje pradėjo daužytis lyg būgnai. Mane išpylė ledinis prakaitas. Mergina klūpėjo prie ant žemės gulinčio Terio. Jis buvo kruvinas, tačiau nežinia, kiek tai buvo jo paties kraujo.