Sergėtoja

8.2 skyrius

-Įtaiga?- pakreipė galvą Melijana.

Kai jai ir Teriui pasakojau, ką sužinojau, tuo metu sėdėjome apytuštėje valgykloje. Rodos, mergina nelabai suprato. Atrodė, lyg ji pirmąkart girdėtų šį žodį. Tačiau Terio veido išraiška sakė priešingai.

-Tik nesakyk, kad nemoki ja naudotis,- prunkštelėjo vaikinas pasisukdamas į Kleo.- Juk tu Eteleras.

Kleo pažiūrėjo į jį susiraukęs, tačiau nieko nesakė.

-Bet mums uždrausta naudotis įtaiga,- prasitarė Melijana atsargiai lyg vien tą žodį būtų draudžiama vartoti. Jau galvojau, kad ji iškritusi iš dangaus ir visiškai nieko nenutuokia. Kartais ji taip ir atrodydavo.

-Kas sakė, kad aš paisau draudimus,- mestelėjo Teris.

-Naudojiesi įtaiga?- suklusau.

-Na, taip,- ištarė Teris lyg tai būtų įprasta.- Maniau, kad ir Kleo ja naudojasi.

-Aš nemoku,- trumpai nukirto Kleo. Jis buvo atsirėmęs į kėdės atlošą ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

-Kaip sugebėjai išsaugoti ją?- paklausiau smalsiai. Po paraliais, juk tai buvo labai svarbu.

-Praktiškai kiekvieną dieną treniruodavausi. Liepdavau padaryti ką nors paprasto savo mažajai sesutei. Kartais ir didžiajai,- Teris pažiūrėjo į mane. Na, taip, jis laikė mane savo seserimi. Neatsimenu nuo kada aš tapau Terio sesuo, bet tai jau pasidarė įprasta.

-Ką?- pasibjaurėjau išgirdusi, kad jis naudojo įtaigą prieš mane.- Kada?

-Tame ir esmė, kad niekas nepastebi tokios kasdieninės smulkios įtaigos. Ji labai paprasta. Kai paprašydavau tavęs paskolinti rašiklį ar nusirašyti kokį testą, tu tai padarydavai pati to nesuvokdama.

Nutvilkiau Terį piktu žvilgsniu. O aš maniau, kad esu per daug nuolaidi.

-Nepyk.- Vaikinas nutaisė nekaltą veidelį.

-Ar su savo įtaiga galėtum paveikti, pavyzdžiui, kitą stipresnį grynakraujį ar net raudonąjį?- Kaip visada Kleo žinojo, ko reikia paklausti.

-Nežinau,- gūžtelėjo pečiais Teris.- Niekada nebandžiau.

-Turi mus išmokyti naudotis įtaiga,- Kleo balsas nuskambėjo griežtai.

-O kas man iš to?- Jis iškėlė smakrą pasipūsdamas. Pastebėjau, kaip Kleo sukando dantis.

-Teri, Navinas žaidžia proto žaidimus su mokiniais, mus vėl gali pulti raudonieji,- įsiterpiau palinkdama arčiau.- Sakyčiau, tai pakankama priežastis.

-Gerai, jau gerai,- atsiduso vaikinas.- Šiąnakt, Alekso vakarėlyje.

Tai pasakęs Teris atsistojo ir pamatęs pro šalį einančią Aną sugiedojo per visą valgyklą: „O, mano Anastasija!" Kitame valgyklos gale sėdintis Navinas pažiūrėjo į jį nuožmiu žvilgsniu. Viena laimė, kad Teris buvo vienas iš tų nedaugelio vampyrų visoje akademijoje, kuriam buvo visiškai nusispjaut ant raudonojo.

Niekada nemaniau, kad tai pasakysiu, bet Teris galėjo būti mūsų išsigelbėjimas.

~~~

Pagaliau man pavyko normaliai pasikalbėti su Prome. Sugavau ją pačiu laiku, kai sugrįžo į mūsų kambarį.

Mudvi susėdome viena prieš kitą ant savo lovų. Neatrodė, kad Promė būtų supykusi ant manęs, tad mano spėjimas pasitvirtino. Ji netgi taip pat nudžiugo, kad pagaliau mudvi gavome progą paplepėti. Visgi mergaitiškas kalbas teko atidėti. Dabar buvo svarbesnių dalykų.

Papasakojau jai viską, ką sužinojau per dienas, kol mudvi beveik nesusitikome. Promė atidžiai klausėsi. Ji vis prikasdavo lūpą tarsi sustabdydama save nuo įsiterpimo. Baigusi kalbėti laukiau, ką ji pasakys.

-Tai manęs Navinas nepaveikė, nes aš dažniausiai buvau su Aleksu?- pasitikslino Promė.

-Taip,- linktelėjau galva.- Tavo protas buvo užimtas kitais reikalais.

Promė nejučia nusišypsojo. Ji tikriausiai prisiminė kokį nors įvykį su Aleksu.

-Ak, nereikia. Man visai neįdomu, ką judu ten išdarinėjate,- pavarčiau akis.

-Gerai.- Promė vis dar šypsojosi. Ji, rodos, tramdė juoką.- Ne, aš vis tiek papasakosiu. Tu neįsivaizduoji...

Draugė prisidėjo rankas sau prie veido. Ji kikeno lyg maža mergaitę, o aš laukiau, ką ji man pasakys.

-Greičiau, Prome,- paraginau ją.- Man dar reikia pakalbėti su tavimi apie labai rimtus reikalus.

-Tuoj.- Ji apsiramino ir įkvėpė oro. Pastebėjau, kad Promės skruostai paraudo.- Mudu. Su Aleksu. Vos...- Ji nutilo, o jos veide ir vėl plėtėsi šypsena.- Mudu su Aleksu vos nepadarėme Tai.

Draugė tiesiog pradėjo švytėti. O aš spoksojau į ją lyg ji būtų persirengusi į kaliausę. Tada pagaliau suvokiau, ką ji turėjo omenyje.

-Aaaa,- nutęsiau. Paskui susiraukiau.- Pala? Ką?

-Nieko neįvyko,- šiek tiek gynėsi Promė.- Na, beveik nieko. Ar bent jau ne iki galo.

Atrodė, kad virš Promės skraido tik jai vienai matomi drugeliai. Tuo tarpu aš sėdėjau pasimetusi ir nežinojau, ką pasakyti. Kalbos apie vaikinus mane vertė jaustis nepatogiai.

-O kaip tau su Kleo?- meiliai paklausė draugė.

-Ta prasme?- krūptelėjau nuo jos klausimo. Pradėjau kaisti lyg įmestas į ugnį metalas.

-Na jau. Juk visa akademija žino, kad tarp judviejų kažkas vyksta.- Promė pamerkė akį.

-Ar taip matosi?- nejučia paklausiau. Tuomet iš merginos šypsenos supratau, kad tai buvo jos klasta sužinoti tiesą.

-Taip ir maniau,- pergalingai tarė ji.- Tai kaip? Ar judu jau?...

Neleidau Promei užbaigti sakinio. Paleidau į ją pagalvę. Mergina, sugavusi ją ore, nusijuokė. Susiviepiau nutaisydama piktą veido miną. Siaubas, kaip šiuo metu ji mane nervino.

-Tai jau galime grįžti prie reikalų?- paklausiau.- Man labai reiktų tavo pagalbos.

-Nežinau, Hile,- apgailestaudama tarė Promė.- Šįvakar pasižadėjau sau pasimokyti. Aš baisiai atsilikusi literatūros pamokoje. Man reikia perskaityti Hamletą ir dar kelias knygas, kurių pavadinimus jau spėjau pamiršti.

-Nagi, Prome,- jau beveik maldavau.- Hamletą aš jau seniai esu perskaičiusi. Galėsiu tau padėti.

-Tikrai?- apsidžiaugė mergina.

-Na, žinoma.

Žinojau, kad Promei sunku suspėti pasiruošti žinių patikrinimui. Juk ji, priešingai nei aš, įnirtingai treniruojasi sergėtojų testavimui.

-Tada puiku.- Ji primerkė akis pasalūniškai.- Na, tai sakyk, kuo galėčiau tau pagelbėti.

Pamankštinau rankos pirštus prieš pranešdama savo sumanymą ir išsišiepiau lyg būčiau sugalvojusi padėti akademijoje bombą.

-Padėsi man pasekti Naviną.