Sergėtoja

20 skyrius (1 dalies pabaiga)

Paradisė akimirksniu viena ranka sugriebė mane už kaklo. Jos jėga buvo neapsakoma. Instinktyviai rankomis bandžiau atplėšti jos gniaužtus, tačiau nepajėgiau. Man darėsi silpna, pradėjo trūkti oro.

-Pasijautei be galo drąsi, ką?- paklausė ji ir kimiai nusijuokė.

Nors dauguma raudonųjų buvo gana baisūs ir neišvaizdūs, Paradisė išlaikė savo patrauklią išvaizdą. Raudoni plaukai išryškino jos bruožus ir odos spindesį, tik kraujo spalvos akys šiek tiek trikdė. Visgi keisčiausia tai, kad ji dar nebuvo praradusi proto ir kalbėjo aiškiai.

-Sumanei gelbėti Kleo? Kaip kvaila,- raudonoji išsišiepė parodydama ilgas iltis.- Tam nebėra prasmės. Jį pavers tokiu pat, kaip ir aš.

Paradisė šaižiai nusikvatoto užversdama galvą, kol aš iš paskutiniųjų bandžiau neprarasti sąmonės. Nejučia man dingtelėjo, kad turiu su savimi pasiėmusi kelis kuolus. Pradėjau muistytis nuleidusi vieną ranką, kad galėčiau išsitraukti kuolą iš medžiaginio maišelio, kuris kabėjo per mano petį.

-Paradise,- pralemenau. Mergina prikišo savo veidą ir truputį atleido ranką norėdama išgirsti mano maldavimą.- Tu dar nepakenčiamesnė, kai tapai raudonąja.

Mergina sušnypštė nepatenkinta ir staiga sviedė mane į žemę. Tada užšokusi prispaudė mane ir iššiepė savo aštrias iltis ketindama praplėšti man gerklę. Iš nevilties susiraukiau, ranka vis bandžiau užčiuopti maišelį, kol galiausiai man pavyko sugriebti kuolą. Tačiau kaip tik tada Paradisė kirto man į kaklą. Krūptelėjau, atrodė, kad siela išgaravo iš mano kūno. O raudonoji sustingo taip ir nepasiekusi mano kaklo. Kuolo smaigalys jau buvo jos krūtinėje, ties širdimi. Suėmiau kuolą abejomis rankomis ir dar stipriau įspaudžiau. Vyliausi, kad man pavyko perdurti jau ir taip nebeplakančią širdį.

Tuomet išsilaisvinau iš Paradisės gniaužtų ir atsitraukiau. Raudonoji atsiklaupusi pradėjo plėšytis. Ji bandė išsitraukti kuolelį, bet nepavyko. Netrukus ji griuvo ant žemės veidu žemyn. Išplėtusi akis ir virpėdama nuo galvos iki kojų žiūrėjau į nejudančią Paradisę. Kai įsitikinau, kad saugu, priėjau arčiau. Jos oda jau buvo pamėlusi ir vietomis pradėjusi irti. Tokia buvo raudonųjų mirtis. Jie tapdavo lavonais, kokiais ir turėjo būti.

Nežinojau Paradisės gyvenimo, kas iš tiesų nutiko jos motinai ir ar dėl to jos tėvas parsidavė Felui. Tačiau man buvo jos gaila. Kad ir kaip ja šlykštėjausi, nelinkėjau jai tokios baigties. Nužudyti baisų raudonąjį buvo viena. Paradisė vis tiek buvo grynakraujė, kuri atvyko mokytis į Šv. Apolonės akademiją ir aš turėjau jai padėti prisitaikyti. Ir dabar ją nužudžiau.

Gilia įkvėpiau sutvardydama virpesį. Manęs dar laukė daugiau raudonųjų ir vienas vampyrų demonas. Todėl turėjau laiku spėti, kol Kariai bus jais užsiėmę, o aš galėsiu pasirūpinti Kleo.

Ėjau vedama jausmo, kad jau visai netoli. Kariai turėjo geresnę orientaciją ir gebėjo atsekti raudonųjų susibūrimo vietas. Tad man teko vadovautis tuo, ką mačiau. Bei ryšiu tarp manęs ir Kleo.

Galiausiai priėjau seną žmonių koplyčią. Visų pamirštą griuveną. Per sergėtojų paruošimus sužinojau, kad raudonieji mėgsta apleistas vietas. Nors jie ir sužvėrėję, jausmų neturintys padarai, jie vis tiek siekė saugaus prieglobsčio. Be to, manau, tai tinkama vieta vampyrų demonui Felastrėjui.

Visgi manęs neramino ta pernelyg paslaptinga tyla. Kol ėjau mišku, nejutau baimės, bet dabar šiurpas pradėjo smelktis per visą kūną. Tikėjausi kovos ženklų, sąmyšį sukėlusių Karių, tačiau arba tai buvo klaidinga vieta, arba Felas pasirūpino, kad jį rasčiau tik aš viena.

Sukaupiau mėlynosios ugnies energiją į rankas, jeigu reiktų pulti, ir galiausiai pravėriau girgždančias duris. Viduje buvo šalta. Koplyčia pakankamai didelė, bet labai sena. Sustojusi tarpduryje žvalgiausi vertindama aplinką. Šonuose stovėjo betoniniai karstai ir žmones vaizduojančios skulptūros be galvų, rankų ar iš vis be pusės kūno. Tačiau čia nebuvo jokio gyvo ar negyvo padaro.