Sergėtoja

7 skyrius

Treniruotės mane visai nukankino. Kadangi tapau sergėtoja, fizinio pasirengimo dabar turėjau daugiau nei įprastų pamokų. Tad nebuvau prie to pratusi, mano kūnas išgyveno didžiulį stresą.

Galiausiai po dviejų valandų kančios kėblinau į biblioteką skaudančiomis kojomis. Darbuotis ten neprivalėjau, kadangi tapau sergėtoja, bet Orterai dažnai praverčia pagalba ir, žinoma, mano kompanija, todėl Amija paliko vietoje privalomų valandų atidirbo bibliotekoje, savanorišką pagalbą.

Kai pravėriau bibliotekos duris, išvydau Kleo. Jis buvo atsirėmęs į registratūros stalą ir šnekučiavosi su Ortera. Pastebėjau, kad jis maloniai klausėsi jos.

-Ak, Hile, vargšelę visai nuvargino.- Ortera priėjo ir stipriai mane apkabino lyg norėdama padovanoti man savo energiją.

-Man viskas gerai...- išstenėjau. Kleo tyliai juokėsi. Sužaibavau akimis.

-Šitas vaikinukas man daug padėjo,- tarė Ortera.- O tu prisėsk ir pailsėk.

Atsisėdau ant kėdės ir ištiesiau kojas. Atrodė, kad ant jų būtų užmestas betono gabalas. Ortera tuoj ant stalo padėjo savo gamybos raminančios arbatos.

-Eime, Kleo, dar man pagelbėsi, o Hilę dabar palikime ramybėje.- Ortera nusivedė Kleo. Jis trumpam atsisuko į mane nepatenkintas, kad išsisukau nuo darbo, o aš klastingai nusišypsojau.

Gurkštelėjau arbatos. Kartumas sutraukė liežuvį, tad susiraukiau nevalingai. Tada patraukiau į šoną puodelį ir žvilgtelėjau į kompiuterį lyg jis ką tik man būtų išdygęs prieš akis.

Vampyrai naudojosi internetu, kaip ir žmonės, tačiau ko ieškojau, nebūčiau radusi "google". Ant darbalaukio buvo didinamojo stiklo ženkliukas, tad paspaudžiau jį. Ten buvo suarchyvuota visa informacija apie vampyrų istoriją, sergėtojus ir kilmingųjų šeimas.

Netrukus į paieškos laukelį įvedžiau „Von Iveinai". Ekrane iškilo tekstas.

„Tai viena iš seniausių grynakraujų šeimų. Ji bene vienintelė atsisakiusi priimti titulą. Von Iveinai buvo garsiausia šeima, valdžiusi mėlynosios ugnies elementą, todėl daugelį stebino, kad jie nenorėjo kilmingo vardo". Taip. Grynakraujams buvo siūloma tapti kilmingaisiais ir valdyti. Kurie atsisakė, tais laikais tarsi užsitraukė gėdą, tačiau taryba jų nesumenkino ir vis tiek laikė aukštesnės klasės šeimomis.

Visgi ne tai mane pribloškė. Negalėjau patikėti, kad mano seneliai buvo grynakraujai. Vadinasi, mano tėvas irgi turėjo būti grynakraujis, tačiau kažkodėl šių faktų ir tikrovės galai nesuėjo.

„Dalyvavo didžiojoje kovoje prieš raudonuosius. Buvo pagarsėję bendravimu su žmonėmis, jų rėmimu, bet nesigiminiavo. Šeima nėra išlikusi".

Rodos, Von Iveinai buvo užmiršti. Bendravimas su žmonėmis vampyrams buvo uždraustas. Galbūt todėl Taryba nutarė juos pašalinti iš istorijos.

Visgi daugiau nieko nebuvo parašyta. Nusivyliau radusi per mažai informacijos, bet ji man buvo naudinga.

-Bū!

Krūptelėjau išsigandusi ir netyčia ranka užkliuvusi už puodelio išpyliau arbatą. Kleo stovėjo šalia išsišiepęs.

-Idiotas,- sumurmėjau bandydama nusivalyti nuo kelnių skystį.

-Von Iveinai,- jis pasilenkė prie ekrano ir skaitė.- Kas jie tokie?

Skubiai išjungiau viską ir atsistojau pasiimti nuo Orteros stalo kuo nors nuvalyti išsipylusią arbatą. Jaučiau, kaip mano širdis plaka lyg norėtų ištrūkti iš krūtinės. Tai buvo dėl kvailo Kleo pokšto ir dar dėl to, kad sužinojau, kas buvo mano seneliai.