Sergėtoja

18 skyrius

Pagaliau galėjau išlipti iš lovos. Promė labai jaudinosi dėl manęs, todėl nesitraukė nė per žingsnį ir buvo pasiruošusi mane gaudyti, jei neišsilaikyčiau ant kojų.

-Ar Hilė tikrai jau gali važiuoti?- klausinėjo ji Apelės.

-Tai žinoma, kad galiu,- atsakiau pati.- Aš visiškai sveika.

-Pritariu, tikrai manau, kad tu jau atsigavusi,- su šypsena veide tarė Apelė.

Dėkingai žiūrėjau į šią moteriškę. Jos akys buvo žalios, kaip ir Kleo. Jis netgi buvo labiau panašesnis į ją nei į savo tėvus.

Netrukus visi susiruošėm ir sulipom į mašiną. Apelė važiavo kartu, kadangi turėjo pasikalbėti su Kleo tėvais, kad mane priimtų. Važiuojant mane kankino visokios mintys. Draugai man nenoriai pasakojo, kas per tą laiką nutiko akademijoje. Be to, nesuvokiau, kodėl taip buvau paveikta Kleo išvykimo. Niekada nebijojau likti viena, nes jau buvau pratusi prie to. Tačiau, kai Kleo išvyko, mėlynoji ugnis nusilpo, nebejaučiau jos, kaip ir ryšio esančio tarp vaikino ir manęs.

Kai atvykome, truputėlį nustebau pamačiusi Kleo namus. Tai nebuvo rūmai, kaip pas Palerus, tiesiog didelis senas plytinis dvaras. Sienos apaugusios tokiais pat vijokliais, kaip ir ant akademijos. Štai iš kur Kleo dingtelėjo idėja lipti siena tą naktį, kai sekėme Becą ir Paradisę.

Apelė man ir mano draugams liepė palaukti prie mašinos, o pati nuėjo prie durų. Jas atidarė ponia Etelera. Jos kažką kalbėjo, paskui ta moteris įsmeigė į mane savo rudas akis. Visgi jos akyse įžiūrėjau ne tik pyktį. Ji slėpė beviltiškumą, kad nieko negali padaryti.

Apelė pagaliau pakvietė mane.

-Galėsi čia pasilikti, bet tavo draugai ne.

Linktelėjau ir atsargiai pajudėjau į vidų.

-Tiesiai ir į kairę,- bejausmiu balsu pasakė Etelera.

-Kleo atsigaus. Patikėk,- išgirdau, kaip ją ramino Apelė.- Tačiau nebegali jo saugoti ir atitolinti nuo kitų. Ypač nuo jo sergėtojos.

Palikau jas ir pradėjau greičiau eiti koridoriumi, kuris, atrodo, vis nesibaigė. Ar jis iš tikro toks ilgas, ar mane veikė jaudulys? Pagaliau pačiame gale, kairėje pusėje, pamačiau duris. Pravėrusi įėjau į vidų.

Kleo atsukęs nugarą gulėjo dvigulėje lovoje. Priėjau arčiau. Jo krūtinė kilnojosi sparčiau nei įprastai. Juodi plaukai buvo susivėlę, kelios sruogos užkritusios ant akių. Atrodė, lyg būtų kietai įmigęs. Pasitryniau šaltas it ledas rankas. Ką gi man dabar daryti? Apkabinti? Padainuoti dainą?

Žinoma, iš pradžių tiesiog pajudinau jį už peties. Vis dar tikėjausi, kad jis apsimeta. Paliečiau jo skruostą. Jis degė. Jo visas kūnas skendėjo liepsnose.

Giliai įkvėpiau ir sukaupiau visą mėlynąją ugnį į rankas. Liepsna nepasirodė, tiesiog rankos nušvito mėlynai. Paliečiau įkaitusią Kleo ranką. Pamažu ji pardėjo vėsti. Tačiau daugiau nieko. Jis vis dar miegojo. Visgi nepasidaviau. Susikoncentravau į jį ir nepaleidau jo rankos.

-Kleo, nagi pabusk...- sušnibždėjau primerkdama akis ir sukasdama dantis.

Staiga vaikinas akimirksniu praplėtė akis. Tada sučiupo mano ranką, kurią instinktyviai traukiau prie savęs, ir atsisėdo. Spoksojau į jį giliai kvėpuodama.

-Hile?- atsargiai paklausė vaikinas.

Išsigandusi tokios greitos jo reakcijos lėtai palinksėjau. Tada Kleo mane apkabino veidą prikišdamas prie mano kaklo. Mano skruostai užsidegė. Kaip ir pirmą kartą, kai važiavau gelbėti Kleo pas jo senelę, taip ir dabar nesuvokiau, kas vyksta. Visgi pakėliau rankas ir padėjusi ant jo nugaros spustelėjau suvokdama, kaip man trūko šio apkabinimo.