Sergėtoja

10.3 skyrius

Kai gaudydamos kvapą atbėgome į vietą, iš kurios sklido šauksmas, išvydome Korenę su dvejomis merginomis, kurios tikriausiai irgi buvo netoliese. Korenė buvo užsidengusi burną ir kažką vapėjo, tačiau iš jos persigandusios mimikos buvo įmanoma suprasti, kad atsitiko kažkas negero.

-Kas nutiko?- paklausiau.

Korenė pagaliau patraukė rankas ir nuleidusi jas paslėpė megztinio rankovėse.

-Tai buvo...- pralemeno ji baugščiu žvilgsniu dairydamasi į žemę.- Tai buvo... voverė.

Atrodė lyg kas man būtų trenkęs į veidą. Kelias sekundes nejudėjau spoksodama į ją. Visgi galiausiai atsidusau ir susikaupiau, kol nepradėjau vartyti akių.

-Voverė?- perklausė tarsi nepatikėdama Volisa.

-Taip,- linktelėjo Korenė. Ji visa drebėjo. Nemaniau, kad ji taip bijo mažų miško žvėrelių.- Pasiutusi voverė. Ji mane užpuolė, norėjo sudraskyti savo smulkiais nagais.

Nuo kada voverės puola? Nebent jos būtų pasiutusios, su drimbančiomis putomis iš burnos, tačiau tokia tikimybė labai maža. Be to, vampyrų gyvūnai niekada nepuola, nebent juos pradėtum be jokio preteksto erzinti. Tad Korenė tiesiog išsigando paprasčiausios voverės.

-Netikite manimi?- sukluso ji, pastebėjusi, kad mes keistai į ją žiūrime.- Tai tikrai buvo voverė. Ir aš nenutuokiu, kodėl ji atrodė tarsi norėtų mane suėsti.

Korenė tai pasakiusi sukando dantis, kad nustotų jais kalenti. Pažvelgiau į ją susilaikydama nuo kandaus komentaro, tačiau nejučia mano žvilgsnis užkliuvo už vieno medžio.

Ir vėl. Aš ir vėl išvydau tuos simbolius.

Ant kiekvienos aplinkui mane esančios pušies kamieno buvo įrėžti tie patys keistieji ženklai. Pajaučiau, kaip šiurpas nukrėtė mano kūną. Spoksojau į apskritimo pavidalo simbolius tarsi norėčiau pragręžti kiaurai medžio kamieną.

-Hile,- krūptelėjau išgirdusi savo vardą. Atsisukau į Volisa. Dabar tik suvokiau, kad jos balsas nebuvo ramus.- Geriau, nejudėk.

Priešais mus stovėjo penki vilkai. Nesuvokiau, kada jie pasirodė. Jie buvo iššiepę savo nasrus, urzgė palinkę prie žemės, o jų akys tuščios ir gilios tarsi bedugnė. Jie grėsmingai artėjo link mūsų. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Net didžiausi miško plėšrūnai negalėjo pulti vampyrų be jokios priežasties. Nebent jie jautė grėsmę.

-Jeigu bėgsim, mus puls,- ištariau pašnibždomis. Kadangi ženklai pradingo, tai dabar atsirado antra problema - kaip išsigelbėti nuo šių pamišusių vilkų.

Visos susigūžėme ir stengėmės nejudėti. Kol sulauksime akademijos sergėtojų pagalbos, mes jau būsime sudraskytos. O aš pati net neįsivaizdavau, kokių veiksmų imtis. Visgi sulaukiau kvėpavimą pasiruošdama bėgti ir nuvilioti juos, nors tai ir nebuvo pati geriausia mintis. Tačiau netikėtai mano sumanymas buvo sužlugdytas. Išgirdau, kaip Korenė pradėjo kūkčioti. Mergina susigūžė ir vos tvardė ašaras. Staiga ji suriko ir pasileido bėgti atgal. Vilkai nieko nelaukdami šoko mūsų pusėn. Kitos išeities nebuvo, kaip tik greitai trauktis į šoną.

Visos tuo pačiu metu atšokome į šalį. Užkliuvusi už nuvirtusio medžio kamieno pargriuvau ant minkštos miško žemės. Jau maniau, kad dabar vilkai puls mane, tačiau jie pritūpę visi vienu metu ruošėsi šokti ant Volisos, kuri buvo spėjusi prigriebti Korenę ir nustumti kuo toliau nuo savęs.

-Vole, pasinaudok elementu!- sušukau jai ir lėtai keldamasi bandžiau atsistoti ant kojų.

-Negaliu,- papurtė galvą. Merginos akys atskleidė, kokia ji išsigandusi. Tada prisiminiau, kaip ji buvo užsiminusi, kad ją jau buvo užpuolę. Kažkas, ko ji nenorėjo prisiminti.

-Kaip tai negali?!- sutrikau. Nesupratau, ko ji laukia. Juk nėra taip, kad grynakraujis vampyras visai nesinaudotų elementu. Tada, po šimts, ji be sergėtojo negalėtų pasitraukti nė žingsnio.

-Aš... tiesiog negaliu,- sulemeno ji ir užsimerkusi tvirčiau suspaudė kumščius.

Man nieko kito neliko, kaip tik veikti pačiai.

Viskas įvyko tarsi per kelias sekundes. Vilkai šoko ant Volisos, o aš paleidau į juos mėlynosios ugnies liepsną. Puolantis plėšrūnai atsitokėjo nuo ugnies ir kaukdami paspruko. Stiklinėmis akimis stebėjau, kaip jie nyksta tolumoje, kol pagaliau pasirodė akademijos sergėtojai. Jie tuoj pat liepė pasitraukti iš čia, tačiau buvau tarsi išplaukusi ir negalėjau pajudėti. Paėjau į šalį tik tada, kai mane patraukė Kleo. Jis paėmė mano ledines rankas ir suspaudė šildydamas savosiomis. O aš nebyliai žvelgiau į Volisą, kuri buvo apsikabinusi Kozą. Vaikinas sugavo mano žvilgsnį ir linktelėjo. Atsakiau jam tuo pačiu.

Kad ir kas čia vyksta, tai susiję ne tik su manimi. Volisa buvo didžioji paslaptis. Ir tikrai neketinu jos palikti neišaiškintos.

~~~

Kozui visai tiko būti mokytoju. Jis laisvai bendravo su mokiniais. Nesvarbu, kokių kvailų klausimų jie bepaklaustų, jis sugebėdavo atsakyti į visus nė kiek nepasimesdamas.

Matydama, kiek šis meteras daug žino, jau netgi galvojau jo paklausti, ką gali reikšti tie ženklai. Tačiau ir vėl tas mano būdas nepasitikėti žmonėmis kišo man koją. O ypač bijojau sužinoti tiesą. Būtų daug paprasčiau tai pamiršti ir tiesiog paleisti, tačiau bijojau pažvelgti į koridoriaus sienas, nes ten galėjau išvysti tuos simbolius. Tai skambėjo kaip didžiulė nesąmonė, bet kartą jau patyriau paranoją, kai Felastrėjus pateko į akademiją užėmęs Navino kūną. Tik dabar negalėjau niekam apie tai papasakoti, nes baimė sujaukdavo mano protą vos tik bandydavau praverti burną.

-Pusvampyrė?

Nervinis impulsas pasiekė mano smegenys ir aš iškart sureagavau išgirdusi tą žodį.

-Taip,- linktelėjo Vesijus. Buvau pamiršusi, kad šiandien jis irgi šioje pamokoje.- Ką gali papasakoti apie tokį vampyrų išsigimimą? Ar susidūrei su tokiu reiškiniu kada nors?

Nuo Vesijaus žodžių man užspaudė širdį. Jis išsitempė suole ir patenkintas metė man deginantį žvilgsnį. Staiga pajaučiau, kaip mano delnai pradėjo kaisti. Valdykis, Hile, tu daug geresnė už tą tarakoną.

-Pusvampyrė - tai neišsigimimas, o nauja rūšis,- Kozo balsas surimtėjo. Vaikinas trumpam žvilgtelėjo į mane, o paskui nusuko žvilgsnį į klasę. Visai nenorėjau, kad kas nors mane gintų, tačiau buvo smalsu išgirsti Kozo kalbą.- Kaip lampyrai, ar netgi aš - meteras, raganių rūšis. Toks atvejis yra pirmą kartą mūsų egzistavimo istorijoje, todėl, kad vampyrai visada vertino savo kilmę. Taip, kaip ir raganos. Žinoma, pusiau vampyrai, pusiau žmonės iš tikro ir negali egzistuoti, nes neišgyventų. Vampyrų kraujas nugali žmogaus, o tada toks palikuonis paprasčiausiai miršta vos tik gimęs arba net negali būti pradėtas. Tačiau su labai galinga raganų magija tai yra įmanoma.

-Tai gali būti elementas?- paklausiau pasinaudojusi proga.

Kozas atsisuko į mane. Supratau, kad jis stengiasi nekalbėti būtent apie mano situaciją, nors tikriausiai iš tarybos žino nemažai.

-Taip,- linktelėjo jis.- Elementas gali būti perduodamas palikuoniui su magijos pagalba.

Arba mano tėvui, ištariau mintyse. Kažin, kas būtų buvę, jei jis nebūtų turėjęs mėlynosios ugnies elemento. Nejau nebūčiau visai gimusi?

O jei nebūčiau gimusi, nebūtų viso šito mėšlo, kurį man teko patirti per pastaruosius metus. Niekas nebūtų nukentėjęs...

Tai suvokusi tarsi užsimečiau ant savęs didžiulį akmenį, o kraupus vidinis balsas pradėjo rėkti mano galvoje: tu dėl visko kalta...