...man nebaisu...

Prologas

Mano automobilis nardo per penktadienio vakaro Londono spūstis. Bet mano mintys jau gerokai toliau. Jos su ja. Plačiai nusišypsau. Dar kokia dvidešimt minučių ir aš ją galėsiu apkabinti. Dar už dešimt minučių galėsiu giliai pasinerti į jos kūną ir užsimiršti jos viduje. Dieve, net jaučiu kaip sustangrėja nuo minties apie ją, jos kūną. Aleksandra mano uostas, pas kurią grįžtu po beprotiško darbo ištisas tris savaites. Dirbau dieną naktį, kad galėčiau mums sukurti kuo geresnį gyvenimą, padaryti ją karaliene.

Sustoju prie daugiabučio. Nekenčiu, kad ji čia turi gyventi. Kai susituoksim, įkalbėsiu ją keltis į Milaną. Apipilsiu ją dovanomis, gražiomis dizainerių suknelėmis, brangiais papuošalais. Duosiu jai viską, ko ji užsigeis. Ji mano gyvenimas, ji- vienintelis dalykas, priverčiantis mane nepalūžti.

Pastarasis pusmetis buvo siaubingas. Po tėvo laidotuvių mane užgriuvo atsakomybės našta. Per vieną naktį turėjau pamiršti lengvą gyvenimo būdą, būrius tariamų draugų, vakarėlius iki paryčių. Per vieną naktį viskas pasikeitė ir turėjau tapti atsakingu. Atsakingu už kitus - brolį, seserį, pusšimtį įmonės darbuotojų ir jų šeimos narius. Kadangi tėvas pastaruosius ketverius metus buvo visiškai apleidęs ne tik savo vaikus, bet ir verslą, turėjau grįžti į Milaną ir viską perimti į savo rankas, kol bankas ir antstoliai visko iš mūsų neatėmė. Per tuos šešis mėnesius dirbau dieną naktį, kad viską susigražintume. Ir man tai pavyko. Ir labai gerai. Išplėčiau verslą, uždirbau ne vieną milijoną ir nors man tik dvidešimt treji, mane drąsiai galima vadinti milijonieriumi.

Visada mėgau pinigus, prabangų gyvenimą. Taip buvau auklėtas. Kaip ir Aleksė. Tai dar vienas dalykas, be beprotiško sekso, kuris mus siejo. Mes abu buvome maištautojai- maištavom prieš tėvus, visuomenės stereotipus, patys prieš save. Tas mus suvedė. Prisimenu, kaip parsivežiau ją pirmą kartą į namus. Tėvas, pamatęs jos raudonus plaukus ir mažoje riestoje nosytėje auskarą, baisiai įsiuto. Net labiau nei tą kartą kai pasidariau tatuiruotes. Jis visada galvojo, kad tatuiruotės- mano maištas prieš jį, parodymas, kad neisiu jo keliu ir nevaldysiu tekstilės įmonės. Bet niekas nežino, kad tatuiruotės pasidariau tam, kad jos man visą gyvenimą primintų, kad negalima atsiduoti visapusiškai į vieno žmogaus rankas, negalima besąlygiškai mylėti.

Geriausias pavyzdys- mano tėvai. Mama, gražiausia ir geriausia moteris. Tėvas- užsidaręs, visada rimtas ir mažai kalbus žmogus. Bet kartu jie buvo... nežinau, kažkas daugiau. Tėvas dievino mamą, garbino ją. O jai mirus, jo siela mirė kartu su ja. Mačiau kaip jis nyksta akyse. Nesibaigiantis gedulas palaužė stipriausią žmogų, kurį tik teko pažinoti. Tėvas man buvo idealas, mano tikro vyro pavyzdys, nors ir maištavau prieš jį, bet visada labai gerbiau. Negalėjau žiūrėti, kaip jis naikina save ir viską aplinkui. Jam niekas nebebuvo įdomu. Net ir jo paties vaikai. Todėl pabėgau ir pastaruosius metus praleidau Londone, palikęs viską. Gyvenau siautulingą gyvenimą, gėriau į save visus gyvenimo malonumus, net jei jie ir buvo nevisada legalūs. Tėvas, kai nustodavo gedėti žmonos, dar bandydavo susiimti ir atvesti mane į doros kelią, bet jam nepavykdavo. Pykau ant jo, kad iš tokio stipraus žmogaus liko tik šešėlis. Pykau, nes jis pasidavė.

Jam mirus, pasidariau dar vieną tatuiruotę. Šalia pirmosios. Kad man primintų, kad niekas, ypač moteris, negali parklupdyti ant kelių. Net ir Aleksė. Nors mes susižadėję ir po savaitės tuoksimės, bet niekada negarbinau jos taip kaip tėvas mamą. Žinoma, myliu ją, o ypač jos kūną. Su ja seksas fantastiškas, nes tokios nesivaržančios merginos dar nebuvau sutikęs. Su ja galėjai daryti ką nori- paimti švelniai ar šiurkščiai. Ji mėgavosi seksu, mėgavosi kai yra užvaldoma. O man visada patiko jaustis stipriam.

Užlipu į trečią aukštą ir pabeldžiu į duris. Truputi jaudinuosi, nes tai pirmas mūsų susitikimas po to, kai ji pranešė, kad laukiasi. Ir šią žinią sutikau švelniai tariant ne taip jau gerai. Po to karto nesimatėm tris savaites. O pokalbiai telefonu buvo per daug šalti. Per tas dienas turėjau laiko pagalvoti ir suvokiau, kad tas mažas padarėlis yra mano vaikas ir jis nekaltas, kad per neatsakingumą neužsimoviau prezervatyvo. Žinojau, kad Aleksė nesisaugodavo, nes ji buvo kategoriška prieš tablečių rijimą. Dar iki dabar negaliu suvokti, kodėl tada nesisaugojau. Galbūt jau kažkur giliai viduje žinojau, kad noriu būti tėvas.