...man nebaisu...

Nepalik manęs

Kažkur toli girdėjau balsus, lyg klyksmą. Garsas buvo tolimas, arba aš tolau nuo jo. Mane supurtė. Truputi prasimerkiau ir mačiau virš savęs palinkusį Kailą.

- Ką tu padarei? – iš kažkur atsklido jo balsas. – Neužsimerk, girdi, negali užmigti...

Koks jis gražus... Dabar jis bus laisvas, nebeskaudinsiu nieko... Būsiu su savo sūneliu... dabar būsiu nebe viena...

Jutau, kaip mano riešas suveržiamas, o kūnas pradėjo siūbuoti... Iš kažkur atsklido cypiančių padangų garsas. Paskutinis garsas, kurį dar spėjau išgirsti, tai Kailo balsas liepiantis man jo nepalikti... Bet jau per vėlu... Aš jau per toli jo...

Aš vėl savo mylimoj pievoj... Sėdėjau atsirėmusi į vienišo medžio kamieną. Niūniavau lopšinę. Rankomis glosčiau ant kelių prigulusią mažą juodaplaukę galvutę. Dainavau vaikystėje mano mėgstamą lopšinę...

"...Viskas nutilo pily,

Skęsta ramiam snaudulį.

Niekas nevaikšto čionai,

Nekrebžda pelės seniai,

Tuščia virtuvėj, rūsy,

Žmonės sumigo visi,

Nieko, brangus nebijok,

Mik, karalaiti, miegok.

Miegok... miegok..."

Maža galvutė pakyla ir juodos akutės žvelgia į mane.

- Aš niekada tavęs nebepaliksiu...- sukuždu jam.

- Mamyte, neverk...

Sūnelis atsistoja ir pabučiavęs mane į skruostą mažomis rankutėmis apkabina man kaklą.

- Nenoriu tavęs palikti...- sukukčioju.

- Mamyte, viskas gerai, aš pas tave dar ateisiu... Vėl galėsi mane paimti ar rankų. Mamyte...

- Nenoriu išeiti... nenoriu tavęs netekti...

Pasiimu jį į glėbį ir stipriai prispaudžiu prie krūtinės.

- Turi eiti, bet aš pas tave dar sugrįšiu. Pažadu.

Tvirčiau jį apkabinu ir pabučiuoju į plaukus.

- Kol dar neišėjai, padainuok man dar...

"...Tu visas džiaugsmas namų,

Gera čia tau ir ramu,

Šitiek žaislų kambary,

Šitiek saldainių turi..."

Jaučiu kaip mano balsas pradėjo lūžinėti.

"...Niekas tau jų nepalies,

Miki valdove pilies

Gražų sapnelį sapnuok

Mik, karalaiti, miegok..."

Jaučiu kaip kūnas apsunksta. Pradedu verkti, laikausi įsikabinusi to mažo kūnelio...

"...Miegok...miegok..."

Jaučiu kaip karštos ašaros ritasi skruostais... Sudejuoju iš nevilties. Aš jau nebe su savo sūneliu... Vėl jį praradau...

Prasimerkiu ir matau savo ranką, į kurią įvestas kateteris, o ant piršto galo uždėtas pulso matuoklis. Bet mano dėmesį patraukia ne tai. O jo ranka, kuri ilsisi šalia manosios. Matau juodas Danielės sunertas apyrankes ant jo riešo, išpuoselėtus pirštus. Pasuku galvą. Kailas snaudžia krėsle, atsukęs veidą į mane. Jis visai kitoks nei esu pratusi jį matyti. Barzdos šereliai ilgi kaip niekada, veidas sukritęs, po akimis tamsūs ratilai. Jis negiliai kvėpuoja, jo krūtinė lėtai kilnojasi. Juodi marškiniai susiglamžę, o rankovės kaip visada atraitotos iki alkūnių.

Pradedu verkti. Nenorėjau grįžti, nenorėjau vėl būti čia... Kailas sujuda ir atsimerkia. Apsiblaususiomis akimis žvelgia į mane. Supratęs, kad tikrai žiūriu į jį, jis pašoka.

- Mažute,...- jis lengviau atsidūsta,- kaip jautiesi?

Jis vėl rūpestingas... Pradedu dar labiau verkti. Jis suima delnais mano veidą ir nykščiais nubraukia ašaras.

- Neverk... meldžiu neverk...- jis pabučiuoja mano kaktą.- tu negali manęs palikti...

Sukukčioju ir jis mane apkabina. Verkiu jam įsikniaubus į krūtinę, kol visai nebetenku jėgų. Jis pagaliau mane paleidžia ir nubraukia paskutines ašaras.

Užsimerkiu, nes negaliu į jį žiūrėti. Negaliu vėl sau leisti patikėti juo. Jis tik gaili manęs, jaučiasi kaltas...

- Ponia Makena, kaip jaučiatės?- manęs paklausia malonus moters balsas.

Atmerkiu akis ir prieš save išvystų jaunutę gydytoją. Ji pašviečia man į akis. Sumirksiu nuo šviesos srauto.

- Ar žinote kur esate?- ji klausinėja manęs mane apžiūrinėdama.

- Taip...- atsakau perdžiūvusiu balsus.- ligoninėje.

- Puiku. Ar jaučiate svaigulį, pykinimą?

- Ne...

- Puiku, manau ji visiškai atsigavo.- ji atsisuka į šalia jos stovintį Kailą.- dar kelias dienas ją paliksime, kad pilnai sustiprėtų.

- Dėkui. – atsako jis ir pažvelgia į mane.

- Dabar jai reikia kuo daugiau ramybės. Būkite kantrus.- ji nusišypso jai ir išeina.

Kailas atsisėda ant lovos krašto ir žvelgia sau į rankas. Jis atrodo toks palaužtas, toks vienišas.

- Apie tai ką rašė tie paparaciai...- giliai įkvėpęs pradėjo jis.- Viskas buvo nevisai...

- Nesakyk.- nutildau jį.- tai tavo gyvenimas. Nenoriu nieko žinoti.

- Bet...- jis pažvelgia į mane.

- Prašau, nieko apie tai nesakyk. Nenoriu žinoti.

Jis nulenkia galvą. Pirštais brauko per apyrankę.

- Turėtum žinoti, kaip viskas buvo iš tiesų.

- Bet aš nenoriu. Aš pavargau nuo visko. Esu labai pavargusi...

Užsimerkiu ir jaučiu kaip visas kūnas pasineria į snaudulį.

- Tuomet pailsėk. Jeigu ko prireiks, būsiu visada šalia...