...man nebaisu...

Parduotuvių maniakė

Atsimerkiu. Girdžiu duše vandenį. Matyt būsiu užsnūdusi. Po kelių minučių vanduo nutyla ir prasidaro vonios durys. Kailas išeina tik su juodais šortukų stiliaus apatiniais ir, atsukęs man nugarą, iš spintos išsitraukia savo lagaminą. Per jo raumeningą nugarą nuteka keli vandens lašai. Jis turi tikrai gražų kūną. Nė gramo lašinių, tik išryškinti raumenys. Kada jis spėja taip puoselėti kūną, jeigu nuolat dirba? Jis išsitraukia tamsiai rudas  kelnes ir apsiauna jas. Stebiu kaip jis, pasisukęs profiliu į mane, veriasi diržą į kilpeles. Po tatuiruota oda juda raumenys. Jo pilvas plokščias ir raumeningas, krūtinė tik su keliais plaukeliais, bet ant glotnaus pilvo jų jau daugiau. Susilieję į nežymią liniją, dingsta po apatinių juosmeniu. Ką aš čia fantazuoju?Užsidengiu galvą antklode, kad nematyčiau jo tobulo kūno. Jeigu jis nebūtų toks gražus, tikrai man nekiltų tokių minčių. Suskaičiavusi iki dešimties, atsikloju ir atsisėdu lovoje.

- Labas rytas.- pasisveikinu. Jis tik pažvelgia į mane dėdamasis smėlio spalvos marškinėlius ilgomis rankovėmis. – atsiprašau, jeigu pažadinau.

- Nieko tokio, vis tiek jau turėjau keltis. Po poros valandos man susitikimas.

Jis prieina prie lovos ir atsisėda ant krašto prieš mane. Jo žvilgsnis toks rimtas, kad iškart nuleidžiu akis.

- Ar nori likti viešbutyje? Arba gal nori pasivaikščioti? Aišku, Lukas tave lydėtų.

Apsvarstau jo žodžius.

- Ar galėčiau važiuoti namo? Noriu kuo daugiau laiko su tėvais praleisti.

- Tikrai to nori? Nenoriu, kad tai tave nuliūdintų. Kaip ir sakiau, gali likti čia arba galim grįžti į Milaną.

- Viskas gerai. Namuose man bus gerai.- nusišypsau jam.

Praropojusi lova pro jį atsistoju. Susvaigsta galva, bet jis mane pagauna. Pro plonytę medžiagą jaučiu jo šiltus delnus. Atgavusi pusiausvyrą pasileidžiu į vonią ir šaltu veidu apsišlakstau sau veidą. Kas po velnių su manim darosi?

Lengvai užkandę atvažiuojame pas mano tėvus. Mama jau padengus pusryčių stalą.

- Papusryčiaukit su mumis,- pasiūlo ji,- iškepiau Melitos mėgstamiausią omletą,- sako ji Kailui.

Jis pažvelgia į mane ir prisimerkia. 

- Iš kiaušinių?- pasitikslina jis mamos.

- Taip, ir su kumpiu bei sūriu. Jeigu galėtų, ji kasdien valgytų tokį vaistą.

- Tikrai? – jo antakis pakyla.

Aš tikrai patekau į bėdą.

- Mama, mes jau pusryčiavome.- Nusivelku paltą ir pasitaisau suknelę. Praeidama nutrenkiu ant sofos rankinę.

Pasirodo tėtis ir, pabučiavęs mane, šiltai paspaudžia Kailo ranką. Nustembu, nes tarp jų nelikę jokio tarpusavio priešiškumo. Nors Kailas ir netrykšta meile maniškiams, bet ir nėra toks įsitempęs kaip vakar.

- Gal šiandien, mieloji, važiuojam į Megą?- paklausia mama. – Atsidarė daug naujų parduotuvių, tad kol vyrai bus išvažiavę, mes galėsim mergaitiškai pabūti.

Man jos mintis pasirodo viliojanti.

- Kailai, - kreipiuosi į jį itališkai.- žinau, kad pyksti ant manęs, bet tikrai aš dabar nebemėgstu kiaušinių. – Jis atsiremia į sieną ir kantriai klausosi mano pasiaiškinimo.- Ar galėtum pykti vakare?- nutaisau atgailaujantį veidelį, kuris priverčia jį šyptelėti.- Su mama norim važiuoti į prekybos centrą pasivaikščioti po parduotuves. Aišku, Lukas lydėtų mane... Prašau...