...man nebaisu...

Raudona skepeta

Pirmai pasitaikiusiai progai, palinkiu visiems gero vakaro ir pasišalinu. Jie į mane praktiškai nekreipia dėmesio. O tas man labai tiko, nes pirmiausiai užsuku į biblioteką. Viename iš stalo stalčių randu vokų. Paėmusi vieną, perlenkiu per pusę ir pakėlusi suknelės kraštą, užsikišu už prisegamų kojinių nėrinių.

- Žinau ką sugalvojai...- net pašoku išgirdusi Izabelės balsą.

Ji kaip gyvatė įšliaužia į kabinetą ir uždariusi duris, nugara į jas atsiremdama ir užtverdama man išėjimą.

- Ir ką aš sugalvojau?- paklausiu virpančiu balsu, bandydama apsimesti nuobodžiaujančia.

O jeigu jai Liliana pasakė? Viskas bus žlugę... Izabelė atmeta savo ilgus plaukus per petį ir iš lėto artinasi link manęs. Kyla mintis trauktis, bet paskutinėmis valios pastangomis lieku stovėti kaip stovėjusi.

- Pažįstu tokias kaip tu... barakudas... pamatot turtingą vyrą ir užnuodijat jo protą. Visada brolį laikiau protingu...

- Bet pasirodo jis kvailesnis nei atrodo?- su palengvėjimu užbaigiu jos sakinį.- Tą norėjai pasakyti?

- Klausyk, tu, pigi kekše, patrauk savo čiuptuvus nuo mano brolio.

Skardžiai nusijuokiu iš jos įžeidimo.

- Aš, kaip matai- jai parodau viską aplink,- anaiptol ne pigi...

- Klausyk tu...- ji pagrūmoja man savo liesu piršteliu.

- Tai tu manęs paklausyk, išpaikinta mergiote, nesikišk kur tau nereikia ir duok man ramybę.

- Manai esi geresnė už kitas? Žinai, kiek jis turėjo moterų?

- Turėjo.- pabrėžiu.

- Sakyk kiek.- ji įsiremia rankomis į liesus klubus. – Sakyk, kiek tau reikia, kad paliktum mano brolį ramybėje.

Pradedu juoktis. Juokiuosi iki ašarų. Ji man sumokės... Nereikėtų nė cento, bėgčiau iš šių namų neatsisukdama. Bet, nežinau iš kur pas mane tiek drąsos, nusprendžiu jai išmušti žemę iš po kojų. Lėtai prisiartinu arčiau jos. Kadangi esu su aukštais kulnais, esu už ją truputi aukštesnė.

- Manai, man užteks kelių grašių? Atsibusk, princese. Viskas, ką tu turi, tavo pinigai, šis namas priklauso mano vyrui. O mes neturime vedybinės sutarties...- su šypsena stebiu kaip bąla jos veidas.- Tad jeigu aš panorėsiu, atimsiu iš tavo mielojo broliuko, o kartu ir iš tavęs, tikrai daugiau nei pusę viso turto.

- Netikiu... jis taip nebūtų padaręs...

- Nori įsitikinti?- pergalingai kilsteliu antakį.

Buvo mesta raudona skepeta ir tada viskas prasidėjo: ji skėlė man antausį, aš jai atgal. Ji puolė ant manęs, kibo man į plaukus. Aš neatsilikau nuo jos ir talžiau ją atgal, įsikibdama nagais į jos palaidus plaukus. Mes draskėm, spardėm viena kitą, kol staiga mus atskyrė. Besidraskančią ir spiegiančią Izabelę nuo manęs atplėšęs laiko Korbis, o mane, net nereikėjo atsisukti, kad suprasčiau, Kailas.

- Tu siurbėlė!- klykė ji bandydama ištrūkti iš brolio gniaužtų.- Tu dar pasigailėsi... Ne su ta prasidedi... Aš tau apkartinsiu čia gyvenimą...

- Mažvaike tu, - rėkiu ir aš ant jos,- tai aš paversiu tavo gyvenimą pragaru!

- Gana!- užrinka Kailas ir jo griežtas balsas mus abi užčiaupia. – Kas po velnių čia vyksta?

- Kodėl vedei tą gyvatę?- pradeda perdėtai verkti Izabelė.- Ar tikrai negali su ja išsiskirti, nes nepasirašei vedybinės sutarties?...

Kailas išplečia savo juodas akis ir su nuostaba pažvelgia į mane.

- Kodėl jai leidi kėsintis į mūsų namą? – verkšlena ji toliau.

Kailas sumirksi iš nuostabos. Jis tikrai nesitikėjo tokio pasūkio.

- Gana! Prašiau, kad nebūtų jokių pjautynių...- jis giliai įkvepia ir bando susivaldyti. – skirstykitės.

Korbis paima už parankės seserį ir išsiveda. Ji spyriojasi, bet paklūsta broliui. Susiruošiu eiti paskui juos, bet Kailas stipriai suspaudžia man žastą.

- Perspėjau prie jos nelįsti...- pro sukąstus dantis iškošia jis.

- Ji pirma pradėjo...- bandau pasiteisinti. Žvelgiant į jį, apsilaižau sukepusias lūpas.

- Ir ką čia pripaistei apie vedybinę sutartį? Jeigu tikiesi...

- O ką man reikėjo pasakyti? – Užsipuolu jį.- O gal reikėjo pasakyti tiesą, kodėl esi priverstas būti su manimi?

Jis griebia mane už pečių ir stipriai papurto, kad net dantys subarška.

- Nedrįsk...

- O ką turiu prarasti?- vos girdimai sušnabždu protestuodama.

Kailas staigiu judesiu griebia mane už gerklės ir prispaudžia prie artimiausios knygų lentynos. Nugara skaudžiai trenkiuosi į lentynas.

- Nedrįsk jai ką nors sakyti, supratai? Ji mano sesuo...

- O aš tavo žmona!- išrėkiu ir tik pasakius susivokiu savo žodžius.

Jis prisimerkia ir paleidžia mano kaklą. Kailas viena ranka atsiremia man virš galvos į lentyną ir palinksta virš manęs.

- Galėjai užimti žmonos vietą šalia manęs, būtum gyvenusi kaip karalienė, bet tu susimovei, mažyte... labai stipriai susimovei... Išsigandai, nors pati savo noru maldavai manęs patenkinti tave. Nebeturi šiuose namuose jokio balso. Tu esi niekas ir pagaliau tą suvok. Dar kartą Izabelė ar kuris nors kitas pasiskųs tavo elgesiu, prilupsiu tave taip, kad negalėsi atsisėsti. Tuomet įmesiu tave neribotam laikui į ankštą tamsų ir šaltą rūsį, supratai?

Nuo jo žodžių pajuntu, kaip sukasi galva ir pradeda temti akyse. Kiekvienas jo žodis drasko mano krūtinę į skutelius.

- Ar nori pasiginčyti ir dar šį vakarą keliauti ten?

Niekšas! Žinodamas mano istoriją, mano didžiausią baimę, ketina panaudoti prieš mane... Nuleidžiu galvą... jis laimėjo šį kartą... Jis smogė, kur man labiausiai skauda... Aš pasitikėjau juo, papasakodama apie savo vaikystę, nors niekam tiek atvirai nebuvau sakius, o jis...

Kailas atsitraukia nuo manęs ir atsuka man nugarą. Pajuntu, kaip skruostais pradeda ristis ašaros. Jis dar ketina kažką sakyti, bet aš sprunku nuo jo kuo toliau. Pasileidžiu į kambarį ir užtrenkiu duris. To iš jo nesitikėjau... Buvau įsitikinus, kad jis nuoširdžiai manim rūpinosi, kai buvome Lietuvoj, bet pasirodo jis įgavo tik ginklą mane skaudinti... Pasijutau jo išduota.

Pagriebiu iš stalčiaus popieriaus lapą ir pradedu rašyti laišką:

"Emili,

Kai paskutinį kartą matėmės aš buvau priversta to niekšo tau taip sakyti. Prašau, suprask mane, dariau tai dėl tavęs, tik dėl tavęs ir tavo skolos jam, už kurią moku skaudžiau nei gali pagalvoti. Bet daugiau jau nebegaliu tverti su tuo tironu. Negaliu nė akimirkai daugiau apsimetinėti ir slėpti savo neapykantą ir pasišlykštėjimą juo. Prašau, padėk man pabėgti, nes kitu atveju aš galutinai palūšiu ir tikrai galiu sau ką nors pasidaryti... Kiekviena diena šiuose namuose stumia mane labiau ir labiau link bedugnės... Nebeturiu jėgų kovoti ar apsimetinėti prieš jį, prašau išsivežk mane toli toli...

Myliu ir mylėsiu tik tave.

Melita"

Ant popieriaus krenta ašaros. Meldžiuosi, kad Emilis vis dar būtų Milane ir mane ištrauktų iš šio pragaro. Nes bijau, kad tikrai galiu pakelti prieš save ranką, jeigu nebeturėsiu vilties nuo jo pabėgti. Man taip skauda, kad vos galiu kvėpuoti.

Užklijuoju laišką ir atsargiai nusileidusi į personalo kambarius, perduodu laišką Lilianai. Meldžiuosi, kad greitai jis pasiektų adresatą...