...man nebaisu...

Alpinizmo pamoka

Jis mano priešas, aš jo nekenčiu. Priešas. Nuolat turiu tai kartoti sau mintyse. Ir niekada to nepamiršti.

Namo sienos mane slegia. Nors ir koks prabangus namas, bet jis man nepatinka. Jame nėra oro. Dūstu. Išsliūkinu į sodą nepastebėta. Nuostabi terasa su pintais baldais įrengta taip, kad būtų matomas visas kruopščiai prižiūrėtas sodas. Labiausiai mane vilioja už sodo esantis miškelis. Aplink nėra jokio apsauginio. Paskutinį kartą apsidairau ir pasileidžiu bėgte per sodą. Perbėgusi pievelę atsiduriu prie tankių medžių. Atsiremiu ranka į vieną iš jų ir bandau atgauti kvapą. Reikia pradėti bėgioti dažniau... Pakeliu galvą ir apsidairau. Aplink nieko nėra. Manęs niekas nesiveja. Laikydamasi arčiau medžių patraukiu nedideliu mišku. Jis mažesnis nei galvojau, nes neužilgo atsitrenkiu į kokių dviejų metrų aukščio tvorą. Gal net ir aukštesnę. Slenku aplink tvorą, tikėdamasi rasti vietą, kurioje būtų galimybė ją perlipti. Kaip ir nujaučiau, nieko panašaus nėra. Tvora su akmeniniais stulpais, bet pati tvora iš storų, aklinai sukaltų lentų. Paklibinu jas, bet visos tvirtai sukabintos. Pabandau pasilypėti jomis. Apsidairiusi ir įsitikinusi, kad nieko nėra aplink, įremiu vieną koją į lentų susikirtimą ir bandau pasistūmėti aukščiau, kad įsikibčiau į viršų rankomis. Bet mano nelaimei, praslysta koja ir aš žnekteliu ant užpakalio. Atsistoju ir pabandau dar kartą, bet rezultatas toks pats. Dar vienas mano mėginimas buvo sėkmingesnis, užsikabinu viena ranka už viršaus, bet nesugebu prisitraukti ir galiausiai pasileidusi vėl atsiduriu ant žemės. Tikrai reikia pradėti sportuoti. Pabandau dar kartą. Šį kartą pavyksta užsikabinti abiem rankomis, bet negaliu niekaip prisitraukti. Kojomis bandau įsikirsti į tvorą, bet jos vis praslysta. Tvora tikrai aukštesnė nei galvojau. Man taip tabaluojant, pajuntu rankas sau ant klubų. Išsigąstu ir suklykiu. Neišsilaikau ir krentu, bet paskutinę akimirką esu pagaunama.

- Ponia, patarčiau taip nedaryti.

Pakeliu galvą ir pamatau tą jaunesnį apsauginį.

- Gal jau grįžkime į namą.- pasiūlo jis, bet duoda suprasti, kad kitokio atsakymo nėra.

Atsistoju ir kuo grakščiau, kiek tai leidžia sumuštas užpakalis ir patraukiu pirma jo link namo.

- Kodėl mane seki?- paklausiu jo neatsigręždama.

- Mane paskyrė jus saugoti. - ramiai atsako jis atsilikdamas per gerą žingsnį nuo manęs.

- Tai dabar visur mane seksi?

- Jei ponas Makena taip įsakys, tai- taip.

Nepatenkinta einu link namo. O jeigu tas gorila pasakys, kad lipau per tvorą? Kailas mane užmuš...

Pasirodo sodas ne toks ir didelis, nes greitai mes pareiname. Įėjus į namą ketinu lipti laiptais į viršų, bet apsauginis mane sulaiko ir suėmęs už alkūnės, švelniai trukteli į priešingą pusę.

- Ponas laukiu jūsų savo kabinete.

Pasimuistau, jis manęs nepaleidžia.

- Paleisk mane, nes tikrai pasigailėsi.- tariu jam. - Kažin ar tavo ponas, - su ironija pabrėžiu tą žodį,- bus patenkintas, kad visi mane čiupinėja...

Jis nepasimeta ir ignoruodamas mano žodžius vedasi toliau.

- Ponas Makena man suteikė nemažą veiksmų laisvę jūsų atžvilgiu.

Noriu jam kaip nors atsikirsti, bet mes sustojame prie masyvių medinių durų. Apsauginis tyliai pasibeldžia ir praveria man duris. Įeinu į erdvų kabinetą, kurio centre didelis tamsaus medžio stalas, už kurio visa siena stiklinė ir atsiveria visa...pieva, per kurią bėgau.

- Gražus vaizdas už lango, sutinki?- lyg niekur nieko paklausia Kailas.- Dėkui, Lukai, gali eiti.

Dieve, kokia aš kvaiša. Jis matė, kad aš bėgau pro pievą.

- Aš tik išėjau pasivaikščioti...- bandau teisintis.

Kailas atsistoja ir apėjęs stalą, prisėda ant stalo krašto.

- O alpinizmo užsiėmimas irgi įeina į tavo pasivaikščiojimą?- paklausia jis patraukdamas aukštyn rankoves.

- Kaip tu...- jau ne juokais išsigąstu.

- Manai teritorijos nestebi kameros?

Noriu šią akimirką prasmegti skradžiai žemės, tad susiruošiu bėgti, bet vyras sugriebia mane už rankos. Jis trukteli mane link savęs ir aš atsiduriu arti jo, per daug arti jo, įstrigusi tarp jo ilgų kojų. Jis ir toliau sėdi ant stalo krašto, todėl mūsų akys atsiduria panašiame aukštyje.

- Ką man su tavimi daryti?- paklausia jis užkišdamas plaukų sruogą man už ausies.- Juk buvome susitarę...

- Aš...- apsilaižau sukepusias lūpas,- aš...

- Buvau tau pažadėjęs tave nubausti...

Jis abiem rankomis suima mane už liemens. Jo artumas mane glumina. Pradedu tankiau kvėpuoti. Jis iš arti dar gražesnis.

- Nuskriausk manęs...- sušnabždu.

- O ką man daryti?- sušnibžda ir jis, prisitraukdamas mane dar arčiau.

Neturėdama kur dėti rankų, uždedu jam ant krūtinės. Jaučiu nuo jo sklindantį karštį. O gal tai sklinda iš manęs? Pažvelgiu į jo trumpais šereliai apžėlusį smakrą, minkštas lūpas... Pajuntu kaip pilve pradeda skraidyti drugeliai. Jis lėtai palinksta prie manęs. Užsimerkiu. Oda visa nueina pagaugais. Pajuntu jo kvėptelėjimą sau ant lūpų. Praveriu lūpas bandydama nesustoti kvėpuoti. Kūną kausto įtampa, bet maloni. Lyg trokščiau palengvėjimo. Jis priliečia vos vos savo lūpomis manąsias. Širdis, rodos tuoj iššoks iš krūtinės, bet... nieko neįvyksta... Jis atsitraukia... Nesupratau, kas įvyko... Atsimerkiu, bet jis žiūri kažkur už manęs.

- Sutrukdžiau jums, balandėliai?- išgirstu Tomo kikenimą. Jaučiu kaip paraudonuoju iki kojų galiukų.

Būčiau atšokusi nuo Kailo, bet nepasikliaunu savo virpančiomis kojomis...

- Eik pietauti, Melita. - taria jis vėl šaltai.- tuojau ir aš ateisiu.

Atsiplėšiu nuo jo lyg nuplikyta. Į Tomą net negaliu pažvengti. Išbėgu į koridorių ir uždariau kabineto duris. Atsirėmusi nugara į sieną ir užsimerkusi susiimu sau už krūtinės. Širdis vis dar daužosi. Ką aš darau? Jis mano priešas! Aš jo nekenčiu! Turiu jam jausti tik neapykantą... Čia kalta jo išvaizda. Jeigu jis nebūtų toks gražus, nebūtų tos traukos. O, kad jis būtų storas, senas ir praplikęs...