...man nebaisu...

Bendri draugai

Privažiuojame prabangų restoraną. Labai bijau, kad nepranešus atvažiuojam. Bijau, kad Kailas tikrai neapsidžiaugs nelaukta draugija. Administratorius mus palydi per restoraną. Kailą ir kitą vyrą randame pasinėrusius į diskusiją. Jie neiškarto mus pamato. Pirmasis pažvelgia į mus Kailas.

- Mažute, ar kas nutiko?- sunerimsta Kailas.

Jis atsistoja ir atitraukia man kėdę šalia manęs.

- Staigmena!- šūkteli Felisitė ir pakimba savo vyrui ant kaklo.

Šypteliu Kailui. Jis stebi mane, bandydamas tikriausiai nustatyti kodėl mes čia.

- Nenorėjau jums sutrukdyti...- sukuždu jam.

Jis nusišypso ir apkabina mane. Pasilenkęs sukužda man į ausį:

- Man niekada netrukdai, mažyte.

Jis priglaudžia lūpas man prie kaklo, žemiau ausies. Perbraukiu ranka jam per apžėlusį skruostą ir nusišypsau jam. Jis atsako tuo pačiu. Ir tuomet suvokiu, kad mes ne vieni. Pažvelgiu į Felisitę ir jos vyrą.

- Sebai, susipažink su mano gražuole žmona.- Kailas išsišiepia.

- Malonu susipažinti, Makenos gražuole žmona. – mirkteli man Sebas.

- Ferara, nebandyk mano kantrybės. – Iškart surimtėjęs perspėja jį Kailas.

- Atsipalaiduok, Kailai. Man ir vienos gražuolės užtenka.- jis plačiai nusišypso savo žmonai.

- Ak, mažuti...- nusimaivydama suplazdena blakstienomis Felisitė.

Priėjęs padavėjas atneša mums meniu.

- Manau, turim užsisakyti šampano.- suploja rankomis Felisitė.- Turim atšvęsti, kad atradau savo pražuvusią draugę.

- Tik nereikia perlenkti, pūkeli.- paerzinu ją ir ji parodo man liežuvį.

- Iš kur jūs pažįstamos?- pasidomi Sebas, akivaizdžiai nustebęs tokiu žmonos liežuvio rodymu.

- Mes Londone buvom kambariokės.- paaiškino ji.

- Ar čia toji, kurią grasinai užmušianti?- Sebas prisimerkė.

- Tu man grasinai?- suvaidinau įsižeidusią.

- Tu nesiteikei atvykti į mano vestuves. Žadėjai, bet dingai. Likau be vyriausios pamergės... Vis dar labai pykstu ant tavęs.

- Atleisk man...

Taip, ji mano geriausia draugė, šalia kurios nebuvau jai svarbiausią dieną. Kailas paima mane už rankos ir spusteli.

- Nekaltink jos, tai per mane ji neatvyko.- taria Kailas neatitraukdamas nuo manęs žvilgsnio.- tai aš jos neišleidau.

Net išsižioju nuo jo rimtai ištartų žodžių.

- Nežinojau, kad ji ketino eiti būtent į jūsų vestuves. – jis atsisuka į juos.

- Jeigu pamiršai, vestuves ignoravai ir tu.- įsiterpė Sebas. – Turėjai būti mano vyriausias pabrolys.

- Čia kas, mūsų teismas?- susiraukė Kailas.- juk dovaną gavai.

- Taip. Gavau ir esu dėkingas.- Sebas kilstelėjo taurę stalo vandens su citrina. Kailas atsako tuo pačiu.

- Aha, jau geriau būčiau gavusi stalo servizą, nei dar vieną žemės gabalą. – papūtė lūpas Felisitė.

- Matai, Sebai, kaip tavo žmona nevertina nekilnojamo turto, todėl ją labai pradžiuginsi, parduodamas man tą sklypą Paryžiuje.

- Kažkaip neįtikinamai kalbi... Manau, reikia kokio iššūkio...- Sebas nedorai išsišiepia.