...man nebaisu...

Kai nukrinta kaukės...

Iki namų važiuojame mirtinoje tyloje. Nors Kailas ir nepasako nei žodžio, bet jaučiu, kaip jis siunta. Tiesa sakant, nelabai suprantu kodėl. Aš nieko blogo nepadariau. O galėjau... Bet aš juk kaip ir atstūmiau Emilį... Ar aš galėčiau pabėgti su Emiliu? Tam tikrai buvo galimybė... Bet galiu sau atsakyti tvirtai- tikrai ne. Nė už ką nepalikčiau Kailo. Jis man tapo brangesnis nei tikėjausi. O Emilis...

Sustojame prie namo ir pirma Kailo grįžtu į butą. Kailas, nieko nesakęs, dingsta savo kabinete. Aš patraukiu į miegamąjį. Persirengiu ir nusivalau makiažą. Viską atlieku kaip robotas, pati nesuvokdama savo veiksmų. Nes galvoje visiška sumaištis. Labai išsigandau tokio sužvėrėjusio Kailo. Net neabejojau, kad jeigu jam nebūtų niekas sutrukdęs, jis tikrai galėjo nužudyti...

Išėjusi iš vonios, susirangau ant palangės ir įremiu smilkinį į vėsų stiklą. Mane labiausiai nustebino pamačius Emilį tai, kad staiga praregėjau. Niekada jo nemylėjau, ne, gal mylėjau, bet ne taip, kaip... Dieve, net suspaudžia krūtinę... Ar aš galėčiau gyventi be Emilio? Taip ir net neabejoju tuo. O kaip dėl Kailo? Ar galėčiau be jo gyventi? Šis klausimas man neduoda ramybės... Kai Emilis paprašė bėgti ir palikti Kailą, labai išsigandau... Mintis, kad būsiu atskirai nuo vyro mane baugino labiausiai. Žinau, mūsų pradžia buvo kiek kitokia, bet viską pradėję iš naujo mums tikrai neblogai sekėsi. Mes kalbamės, juokiamės... mylimės... Jam kalbant apie mūsų ateitį naujuose namuose pradėjau tikrai įsivaizduoti tą gyvenimą. Ar aš galėčiau nugyventi gyvenimą su šiuo vyru? Taip ir tai padarytų mane laimingą. Bet nesmagiai jaučiuosi dėl Emilio. Jis, man atsisakius bėgti su juo, pasijautė išduotas. Kažkada maniau, kad galėčiau su juo būti laiminga, bet dabar matau, kad tik apgaudinėjau save. Melavau sau.

Girdžiu kaip atsidaro kambario durys. Lango stikle matau kaip jis prisiartina prie manęs. Kailas pasilenkia ir pabučiuoja man petį ir kyla kaklu aukštyn. Pajuntu alkoholio kvapą. Susiraukiu ir pabandau ištrūkti. Mums pirma reikia pasikalbėti.

- Kailai, prašau...- atsistoju ir atitraukiu jo rankas.

- Ką? Aš tau per prastas?- sugergždžia jis. Pažvelgiu į jo apsiblaususias akis. Kaip jis spėjo taip greitai prisigerti?

- Kailai, nereikia, pirma reikia pasikalbėti...

- Nenoriu kalbėtis! Noriu dulkinti tave!- užrinka jis ir aš sudrebu.

- Tuomet labai gaila.- Suneriu rankas.

Jis prisimerkia ir lėtai žengia link manęs. Iš paskutinių jėgų stengiuosi neatsitraukti. Jis trukteli mane link savęs ir išsisiurbia man į lūpas. Bandau nusisukti, nes bijau jo tokio. Jis ne tas pats, su kurio praleidau pastarąsias savaites. Kailas tvirtai suima man galvą, kad negalėčiau nusisukti. Sudrebu visa gerai nesuvokdama ar iš baimės, ar iš malonumo. Kailas stumteli mane atgal ir parmeta ant lovos. Bandau jį atstumti, bet labai ir nesipriešinu. Jis suima mano riešus ir surakina juos man virš galvos. Nieko nelaukęs jis pakelia mano naktinius ir susiradęs mano kelnaites, skaudžiai įrėždamas man į odą, jas suplėšo, nuplėšdamas visai. Išgirstu atsisegant jo kelnių diržą ir mane nupurto šiurpas. Esu nubloškiama į tą pirmą kartą automobilyje. Sukukčioju, bet jis į tai nekreipia dėmesio. Aikteliu, kai jis nieko nelaukęs į mane įeina.

- Tu tik mano...- iškošia jis pro sukąstus dantis negailestingai judėdamas.

Kailas paleidžia mano rankas ir ilgais savo pirštais pradeda šiurkščiai glamonėti mano kūną. Nežinau ar gera, ar ne. Malonumas maišosi su baime.

- Tu tik mano.- dar kartą pakartoja jis nuleisdamas ranką tarp mūsų ir paliesdamas jautriausią mano vietą.- sakyk!

- Aš tik tavo...- sudejuoju užsimerkdama ir virpėdama iš malonumo.

Jam šiurkščiai judant rikteliu jo vardą ir pasineriu nuo bedugnės krašto. Kelis kartus įėjęs, jis irgi sudejuoja ir paženklina mane.

Pramerkiu akis ir sutinku jo ledinį žvilgsnį.

- Aš nesidalinu.- taria jis tokiu pačiu lediniu balsu.- Jau greičiau pats tave nudėsiu, nei leisiu tave paliesti kitam.

Mano akys išsiplečia iš nuostabos. Kailas atsitraukia ir atsistojęs susitvarko kelnes.

- Kodėl taip kalbi?- paklausiu drebančiu balsu atsiklaupdama ant lovos, kojas pariesdama po savimi. Nuo jo šiurkštumo maudžia visą kūną.

- Girdėjau, kad tarėtės pabėgti.- jis kilsteli galvą ir perveria mane neapykantos žvilgsniu.- Juk žinai, kad sumedžiosiu tiek tave, tiek ir tavo draugužį. Ir nudėsiu abu.

- Jeigu jau klausei,- tariu virpančiu balsu bandydama ignoruodama jo grasinimus,- turėjai girdėti, kad nesutikau bėgti.

- Ir kodėl turėčiau tavim tikėti?- Kailas persibraukia ranka plaukus. – Taip jam ir neatsakei tiesiai į akis.

- Aš tau nemeluoju. Negalėčiau tavęs palikti...

- Kodėl?- rikteli jis.

- Nes myliu tave...- atsakau ir suvokusi ką pasakiau nuleidžiu akis. Tik ištarusi tai garsiai suprantu, kad tai tikrai tiesa. Kailui nieko neatsakant, priduriu.- Įsimylėjau tave.

Nedrąsiai pakeliu akis ir sutinku jo sutrikusį žvilgsnį, kuris iškart vėl pasidaro ledinis. Jis stovi greta ir giliai kvėpuoja.

- Ar nieko nepasakysi?- tyliai tariu neištverdama jo tylos.

- Ką nori, kad atsakyčiau?- jo balsas nuskamba su tokia pagieža, kad net sudrebu.- Manai atsakysiu tau tuo pačiu?- jis piktai nusijuokia.- Dieve, tu kvailesnė nei galvojau. Nejau tikrai tikėjaisi, kad aš kada pamilsiu tave? Tave?

Jo žodžiai sminga į mane. Net fiziškai jaučiu skausmą.

- Tu tikrai mane stebini...- jis vėl nusijuokia. Iš manęs.

- Tai ko čia mane atsivežei išvis?- paklausiu gerai nesuvokdama, kad noriu išgirsti atsakymą.

- Kad išskėstum man kojas!- rikteli Kailas.- Ir tai pasirodė lengviau nei galvojau. Kokia tu naivi...

- Nutilk!- rikteliu, piktai nusišluostydama ašaras. - Kodėl taip elgiesi su manimi? Nejau aš tau reikalinga tik lovoje?

- Dulkinu tave tik todėl, kad pastotum. Tai vienintelė priežastis, kodėl dar galiu tave pakęsti, net ir savo lovoje.