...man nebaisu...

Pelenė

Mums grįžus Kailas užsidaro savo kabinete. Už poros valandų turi ateiti stilistai ir papuošti mane šio vakaro Amelios salono atidarymui. Labai jaudinuosi, nors ir niekas man į akis nepasako, bet duoda suprasti, kad dėmesio žiniasklaidos sulauksime nemažai. Nerandu jokio padoraus užsiėmimo, kol Kailas dirba, todėl tas nieko neveikimas mane tiesiog žudo. Labai jaudinuosi dėl vakaro...

Kyla mintis paruošti mums pietus. Juk Anitos nėra, todėl pietus ruošiu aš. Ir užsiimti turėsiu kuo, ir laikas greičiau praeis.

Šaldytuvas prigrūstas įvairiausių produktų. Išsirenku karališkąsias tigrines krevetės. Jas galėčiau paruošti su makaronais. Juk Kailas italas, jis turi mėgti makaronus. Bet jų nerandu, todėl išsiruošiu į parduotuvę. Parašau Kailui raštelį kur esu ir pasiėmusi piniginę ir paltą, išeinu į darganotą orą. Tik išėjusi į lauką suprantu, kad nepranešiau Lukui. Bet mažas prekybos centras yra už kokių poros šimtų metrų, bent jau kiek prisimenu, tad kažkaip keista būtų Luką varinėti tokį atstumą.

Nuėjusi į parduotuvę randu šviežiai paruoštų makaronų. Prigriebusi dar kelis produktus, susimoku kasoje. Pasijaučiu paprastas žmogus. Atrodo, kai niekas tavęs nestebi kiekviename žingsnyje, gali ištirpti minioje, pasijausti paprastas mirtingas žmogus. Išėjusi į lauką pažvelgiu į sunkius debesis, bet man vis tiek norisi šypsotis.

Bet greitai šypsena dingsta, kai šalia parduotuvės pamatau Luką. Jis atrodo baisiai įtūžęs. Prieinu prie jo.

- Ką čia veiki? – paklausiu.

- Ponas Makena mane atsiuntė.- nuo jo piktai ištartų žodžių mane nupurto drebulys. Negerai. Turbūt Kailas supyko, bet nematau ko čia pykti, juk tik į parduotuvę nuėjau. – Ar bent įsivaizduojate, kas jums galėjo nutikti? Kodėl taip neatsakingai pasielgėte?

- Lukai, nebark manęs.- va tau ir iš pakilios nuotaikos.- namuose jau laukia mano budelis...

Lukas sušvelnėja. Pradedu eiti link namų, nors mielu noru norėčiau apsisukti ir bėgti kuo toliau.

Kaip ir spėjau, Kailas neliko sužavėtas mano kelione į parduotuvę.

- Kodėl, po velnių, viena išėjai? Kodėl niekam nepasakei?- iškart pradėjo rėkti jis ir aš stipriai užsimerkiau, nenorėdama matyti jo tokio pikto. – Ar jau pamiršai, kaip buvai užpulta? Nori dar vieno karto? O jeigu šį kartą būtų tave kas pagrobę?

Nuo jo žodžių nei šiurpas nuėjo. Atsimerkiau ir pažvelgiau į jį. Jis atrodė išsigandęs.

- Kodėl turėtų kas nors mane grobti?- bandau nuleisti viską juokais, bet matau, kad Kailui toli iki mano pokšto.- Kailai? Kas vyksta?

- Noriu, kad būtum saugi.

- Bet aš tik iki parduotuvės buvau nuėjusi. Juk ji šalia...

- Daugiau niekada, girdi, niekada niekur neik be mano ar apsaugos palydos, supratai?- Jis prieina prie manęs ir kilsteli mano smakrą, kad žvelgčiau jam į akis.- Pažadėk.

- Gerai. Pažadu.- atsakau. Apkabinu jį per liemenį ir prisiglaudžiu jam prie krūtinės. Jis akivaizdžiai nesitikėjo tokio mano elgesio. Galiausiai jis pasiduoda ir irgi apkabina mane.- Nenorėjau, kad kiltų tokia audra. Nepagalvojau.

- Daugiau taip nedaryk. Šiuo metu Paryžiuje nėra saugu.

Prisimenu prieš pat mums atskrendant į Paryžių girdėjau apie teroro aktus. Suprantu, kad Kailas teisus. Niekada negali būti tikras. Bet vis tiek gera žinoti, kad esi kažkam reikalingas, kad tave saugo.

Kailas toliau užsidaro dirbti, o aš pradedu ruošti pietus. Gavosi geriau nei tikėjausi. Kailas irgi lieka patenkintas mano kulinariniu šedevru.