...man nebaisu...

Kiaušinienė

Naktį beveik nesumerkiu akių, vartausi ir nuolat tikrinu laikrodį, kad nepramiegočiau. Galiausiai pagaliau prašvinta ir aš strykteliu iš lovos. Vonioje trikdamasis plaukus praleidžiu ilgiau nei paprastai. Po to kukliai, bet kruopščiai pasidažau. Iš drabužinės išsirenku juodas aptemptas kelnes, baltą megztuką aukštu kaklu, ilgus aukštus juodus batus ir juodą paltą su gobtuvu. Lietuvoje turbūt šalta, todėl prigriebiu ir šiltą šaliką. Per tuos mėnesius kai esu čia, netekau dar daugiau svorio. Bet man tai patinka, ypač kai apsirengiu figūrą išryškinančius drabužius. Apžiūriu save veidrodyje ir lieku patenkinta vaizdu. Ant lovos padėjusi drabužius ir kitus daiktus, kurios paiimsiu į kelionę, nuskubu į valgomąjį.

Nusileidusi randu jau pusryčiaujančiu brolius. Jie inirtingai kažką diskutuoja.

- Labas rytas.- linksmai pasisveikinu ir atsisėdu į savo vietą šalia Kailo.

Abu vyrai linkteli ir nutyla. Kailas atsilošia kėdėje ir ant krūtinės suneria rankas. Jis atrodo piktas. Pirmiausia šauna mintis, kad jis mane apgavo vakar dėl kelionės. Arba, kad aš ne taip jį supratau ir vyksime ne šiandien.

- Ką sau pasidarei?- griežtai taria jis.

Visai nieko nesuprantu. Pasižiūriu drabužius, bet jie tvarkingi ir švarūs. Nejaugi makiažas nubėgo?

- Tu ką? Badauji? Ar nori aplinkinius supažindinti su kaulų struktūra?

- Nesuprantu...- išlemenu.

Į valgomąjį įeina Esmė ir pasisveikinusi atsisėda. Bet tai nė kiek neišblaško įtampos. Liucia atneša man kaip visada šviežiai spaustų sulčių ir uogų su jogurtu.

- Kada ji normaliai valgė?- paklausia jis Liucios.

- Pone, na, ji visada pusryčiams uogas valgo...- ji pasijaučia nepatogiai.

- O pietums?- toliau tardo jis.- Vakarienei?

- Kailai, liaukis.- įsikišu, bet jis rankos mostu mane nutildo ir laukia Liucias atsakymo.

- Na... pietums kartais valgo sriubos... vakarienei...na kartais valgo...

- Supratau.- nutildo jis ją. – Šiandien ji valgys kiaušinienę su skrudinta šonine bei daržovėmis, šviežios duonos su sviestu.

- Taip, pone. – ji linkteli ir greitai pasišalina.

Prie stalo įsivyrauja mirtina tyla. Žiūriu į jį, o jis į mane. Tiek tos pakilios nuotaikos.

- Bet aš nemėgstu kiaušinienės.- galiausiai nutraukiu tylą.

- Teks pamėgti, nes kol visko nesuvalgysi, niekur nevažiuosi.

- Tu juokauji? Aš tau ne vaikas, kad statytum tokius ultimatumus!

- Tai nesielk kaip vaikas. Pasakiau, kai prie mano akių žmoniškai pavalgysi, tada ir važiuosim.

- Bet mes pavėluosim į lėktuvą...

- Tada bus gaila.- ramiai atsako jis ir gurkšteli kavos.

Esmė su Korbiu pradeda kikenti. Kas jiems čia tokio juokingo? Pasirodo Liucia nešina kupina lėkšte. Ji velgdama mano žvilgsnio padeda prieš mane pilną lėkštę. Keptų kiaušinių kvapas suerzina skrandį. Paprikos irgi prisideda. Pajuntu, kaip pradeda mane pykinti. Tik ne dabar... Žiūriu į maistą ir akyse kaupiasi ašaros. Aš tikrai nepajėgsiu praryti nė kąsnelio neatsivėmusi.

- Skanaus. – palinki man Kailas duodamas suprasti, kad niekur jis nesitrauks.

Drebančia ranka paimu šakutę ir pakabinu gabalą kiaušinių. Įsidedu į burną ir bandau prisiversti sukramtyti ir praryti. Jaučiu kaip pradeda rimtai pykinti. Visi kiti stebi mano valgymą. Galiausiai pasiduodu ir praryju. Skrandis iškart pareiškia pretenzijas.