...man nebaisu...

Žiemos pasaka

Tai jis vedęs? Šito nežinojau. Išvis apie jį beveik nieko nežinau.

- Na, man reikia į lauką, nes tie burbuliukai apsuko galvą.- Eglė atsistojo ir iš rankinės išsitraukė cigaretę ir žiebtuvėlį.- Kailai, palaikysi kompaniją?

- Ne, bandau atsisakyti šio įpročio.- burbtelėjo jis.

- Melita?

- Dėkui, nerūkau.

Ji apsirengė paltą ir nuėjo. Tomas, kažką sumurmėjęs irgi pasišalino. Gurkštelėjau vėl putojančio vyno. Alkoholis suteikė drąsos.

- Tai tu vedęs...- čia buvo daugiau ne klausimas, o teiginys.

Kailas tarp pirštų sukiojo stiklinę su gintariniu skysčiu.

- Taip, vedęs.- jis pažvelgė į mane.- Tave.

- Juk žinai, kad ne to klausiu...

Jis išgėrė viskį ir padėjo tuščią stiklinę.

- Ne, tu mano pirma žmona.

Laukiau kol jis tęs bet jis tik parodė praeinančiai padavėjai, kad papildytų jo taurę. Norėjau jo klausinėti, bet žinojau, kad nieko jis man nepasakos. Kai norės, pats man papasakos. Iš jo veido supratau, kad kažkas tikrai įvyko ir jį graužia dar iki šiol.

Apsivijau abiem rankos jo ranką ir padėjau galvą jam ant peties. Jis, lyg pažadintas iš savo minčių, apkabino mane per pečius ir skruostu pasitrynė man į viršugalvį. Taip, dabar jis tikrai nepasakos.

- Na, mielieji, grįžau. – tarė Eglė kabindamasi paltą.- dar ir pažįstamų sutikau, Tomo draugus, tad greitai jo neatgausim.

Pakėliau galvą ir pamačiau, kad kitame baro gale Tomas kalbasi su būreliu žmonių. Pažinojau ir aš juos, tai geri Emilio draugai. Vis pamirštu, kad Tomo ir Emilio draugai bendri. Atsiplėšiau nuo Kailo. Norėjau patraukti ir ranką jam nuo šlaunies, bet jis sulaikė. Pirštais suėmęs ranką, jis pradėjo sukioti mano vestuvinį žiedą.

Vienas vaikinas, Povilas, atsiskyrė nuo kompanijos ir priėjo prie mūsų.

- Melita, kokia staigmena...- Jis pažvelgė į mane ir Kailą. Pajutau kaip jis įsitempė pajutęs pavojų.- Maniau jau nebeteks tavęs pamatyti?

- Kodėl?- paklausiau irgi įsitempusi.

- Na, kai pabėgai iš vestuvių...- Povilas sutiko rūstų Kailo žvilgsnį. – Maniau, kad tu per gera jau esi mūsų kraštui.

- Kur lenki?- pradėjau pykti. Kailas dar labiau supyko ir aš spustelėjau jo šlaunį, kad nesikištų.

- Niekur, tiesiog... nustebinai...

- Tai tik mano reikalas.

- Taip, žinoma,- jis pradėjo mindžikuoti.- tiesiog norėjau tave pasveikinti ištekėjus ir palinkėti laimės.

- Ačiū.

Jis linktelėjo ir pasišalino. Persibraukiau plaukus ir pažvelgiau į Kailą, kuris nenuleido akių tuo tos kompanijos.

- O, Melita, labai gražus laikrodis...- Eglė šūktelėjo, nutraukdama nejaukią tylą.

Ji paėmė mano riešą ir pradėjo apžiūrinėti laikrodį.

- Labai tinka prie žiedo.

- Ačiū.- atsakiau.

Ji atgailaudama šyptelėjo ir pradėjom plepėti apie šį bei tą. Kailas pamažu irgi pradėjo atsipalaiduoti, o grįžus Tomui, pamažu dingo ir įtampa.