...man nebaisu...

Vienišas rožinis kamštelis

Prabundu, nors dar neprašvitę. Ranka instinktyviai pačiupinėju Kailą. Jis vėl karštas. Ištiesiu ranką ir uždegu naktinę lemputę. Pasikeliu ant alkūnių. Akteliu, kai kažkas sudiegia pilvo šone. Suskausta taip skaudžiai, kad net oro pritrūksta. Atsigulu ramiai ir bandau susiimti, nes kyla panika. Man jau taip buvo skaudėję, ir ne kartą. Kai laukiausi... Bet tai nesąmonė. Juk neseniai sirgau mėnesinėmis, tikromis, neabejoju tuo. Nepraėjo nė savaitė, todėl apie nėštumą net nėra kalbos. Skausmas po truputi malšta. Turbūt aš pervargus ir tiek, todėl prisigalvoju ko nėra...

Pažvelgiu į laikrodį. Jau beveik šešios. Lėtai atsikeliu ir pamatuoju Kailui temperatūrą. Vėl kyla, bet ne tokia aukšta kaip buvo prieš tai. Pajudinu jį pažadindama. Jis kažką sumurma ir pramerkia akis.

- Išgerk vaistų, nes vėl pradeda kilti temperatūra...- pridedu jam prie lūpų paracitamolio tabletę. Jis pasikelia ant alkūnių ir klusniai nuryja tabletę. Duodu jam užsigerti vandens. – pasistenk vėl užmigti.

- Ateik ir tu.- paprašo jis užsimerkdamas.

Pasilenkiu ir lūpas priglaudžiu prie jo gerokai apžėlusio skuosto. Nemačiau jo tokio ilga barzda, bet jam visai tinka. Glostau jo plaukus, kol jis užmiega. Pačiai jau miegai visiškai išsilakstė. Neduoda mintis. O jeigu laukiuosi? Vien nuo tos minties man darosi baisu...

Atsikeliu ir palendu po dušu ir leidžiu vandeniui nuplauti nuo manęs visas tas mintis, kurios mane kankina.

Sulaukusi Anitos, šiltai apsirengiu ir prisidengusi, kad reikia Kailui vaistų, išeinu.

- Labas rytas, ponia Makena.- krūpteliu nuo Fabio balso. Jį norėjau sutikti mažiausiai.

- Labas rytas.- pasisveikinu, suprasdama, kad jis neleis man vienai išeiti.- man reikia į vaistinę.

- Galiu nueiti.

- Ne, noriu... prasiblaškyti.

Jis linkteli ir akimirkai dingsta šalimais bute, iš kurio sugrįžta su paltu.

Nusileidžiu į apačią. Lauke tikrai šalta, pučia nemalonus vėjelis. Nors vaistinė tolėliau, bet vis tiek pasirenku eiti. Man reikia pravėdinti galvą.

Pasiekus vaistinę, paprašau Fabio pasilikti lauke. Jis nenoromis sutinka, nors matau, kaip jis nori prieštarauti man. Greitai pasigriebiu ankstyvo nėštumo testą, kuris, laimei, savitarnos skyriuje. Taip pat ir paracitamolio tablečių. Susimokėjusi ir stipriai spausdama rankinę išeinu iš vaistinės pas manęs laukiantį Fabio.

- Kaip laikosi Lukas?- paklausiu jo, kai išeiname iš mažos kepyklėlės prisipirkus raguolių.

- Jau žymiai geriau, ponia Melita.

- Šaunu. Reikės jį aplankyti kai grįšim.

Jis vėl tik linktelėjo galvą. Turbūt Kailas jį vertina už jo tylumą. Fabio kaip gerai dresuotas kovinis šuo. Nekrintantis į akis, bet visada sergintis ir laukiantis komandos pulti.

Pasiekus namus, iškart nuskubu į vonią. Laimei, Kailas dar miega, todėl turiu bent kiek laiko. Labai bijau darytis testą. O kas bus jei jis bus teigiamas?

Trys minutės eina kaip trys valandos. Sėdžiu vonioje ant grindų nenuleisdama nuo testo žvilgsnio. Laukdama, kol užsidegs antra juostelė, bet jos vis nėra... Neatsiranda ji ir po penkių minučių... Lengviau atsidūstu. Kolkas dar nėra... Neištverčiau prarasdama dar vieną vaiką. Matyt tai ženklas, kad man nelemta būti mama.

Krūpteliu, kai pasigirsta tylus beldimas.

- Mieloji, ar tau viskas gerai? – pasigirsta prikimęs Kailo balsas.