...man nebaisu...

Šukėmis nusėtas kelias

Prabudau jau įdienojus. Skaudėjo galvą, skaudėjo visą kūną. Išlipau iš lovos ir apsirengiau patogiais nevaržančiais rūbais. Priėjau prie lango. Už lango švietė artėjančios žiemos saulė. Į duris tyliai pasibeldė.

- Labas rytas, ponia Melita.- pasisveikino Liliana. – Kaip šiandien jaučiatės?

- Dėkui. Geriau.

- Ar nusileisite priešpiečių?

- Ar Kailas namie?- paklausiau.

- Ne, ponia, jūsų vyras darbe. Bet žadėjo grįžti šiandien anksčiau. Namie tik panelė Izabelė.

Tos mergiotės draugija tikrai manęs nežavėjo.

- O kur Esmė?- pasiteiravau.

- Jums niekas nesakė? Kai jums atsitiko...nelaimė... ponia Esmė jus vežė į ligoninę. Ją taip sukrėtė, kad ji blogai pasijuto, todėl ją paguldė į ligoninę. Bet jai jau geriau ir už kelių dienų tikimės, kad grįš namo. Ypač mamos laukia mažoji Danielė.

Tai per mane jai pasidarė blogai, per mane mergaitė buvo atskirta nuo mamos.

- Nesikrimskite taip, ponia. Norite, aš jus gražiai sušukuosiu? Gal geriau pasijusite.

Linktelėjau galvą ir leidau jos pasodinama prieš veidrodį. Ji pradėjo man šukuoti plaukus, kažką niūniuodama.

Kažką pradėjau prisiminti, kai mane vežė. Esmė mane vis kalbino. Ji verkė... Suspaudė krūtinę. Tikiuosi, kad jos vaikučiui viskas bus gerai, nenoriu likti kalta dar dėl vienos žūties.

- Na va, pažiūrėkite, kaip gražiai atrodote.

Pažvelgiau į savo atvaizdą. Mano veidas buvo visas baltas, akys įkrutusios, skruostai įdubę. Nors ir buvau gražiai supintais plaukais, bet tai negelbėjo tragiško vaizdo. Pažvelgiau į savo rankas. Kaulėti pirštai, ant kurio vos laikėsi žiedas. Oda atrodė lyg permatoma, o mėlynos venos iššokusios. Panašėjau į pamėklę.

- Na, nenusiminkite, jūs vis tiek žymiai gražesnė už tą manekenę.

Veidrodyje susitiko mūsų akys.

- Norėjau pasakyti, kad jūs galėtumėte būti manekene. – Ji akivaizdžiai sumišo.

- Ne tą norėjai pasakyti.

- Ai, nekreipkit dėmesio ką aš tauškiu. Oi, vos nepamiršau, pradžiuginsiu jums. Kol gulėjote ligoninėje, nuėjau į tą barą ir susipažinau su jūsų broliu. Jis tikrai žavingas...Pradžioje labai nustebo, kad jo ieškote, bet vėliau apsidžiaugė. Perdaviau jūsų laiškelį, o jis parašė atsakymą. Atleiskite man, jeigu abejojau, kad jis jums ne brolis, jis man patvirtino tai.

- Turi čia jo laišką?- paklausiau.

Ji iš kišenės išsitraukė laišką.

- Paliksiu jus ramiai perskaityti. O tuo tarpu paprašysiu jums paruošti ką nors skanaus užkąsti.

- Dėkui.

Palaukiau kol Liliana išeis. Varčiau rankose Emilio laišką ir nedrįsau atplėšti. Bijojau dėl savęs, bijojau, kad negalėsiu pabėgti, tiesiog tam nepasiryšiu. O gal reikėtų?

Atplėšiau laišką ir drebančiomis rankomis išskleidžiau.

"Melita, ar tu mane kvailiu laikai? Sakaisi mane mylinti, norinti pabėgti su manimi? Kokia tu veidmainė... Manai nesužinosiu, kaip kariesi jam ant kaklo, kad jis viešoje vietoje praktiškai tave dulkina? Jau taip greitai jam atsibodai? Sakaisi mokanti mano skolas... Ar aš prašiau, kad atidirbtum praskėtus kojas?