...man nebaisu...

Atsipalaiduok

Prabudau skaudančia galvą. Atsisėdau ir apsidairiau. Buvau miegamajame, susisukus į sujauktas paklodes. Pažvelgiau šalia, bet Kailo nebebuvo. Iš pagalvės sprendžiau, kad jis miegojo su manimi.

Galvą skaudėjo beprotiškai. Nuslinkau į vonią ir nusiploviau vėsiu vandeniu veidą. Akys buvo užtinusios ir raudonos. Vonioje neradusi jokių vaistų, nuėjau į virtuvę. Ten jau sukosi Anita. Trumpai persimetus keliomis mandagiomis frazėmis, ji davė man vaistų ir aš grįžau atgal į miegamąjį. Susirangiau ant žemos palangės ir atrėmusi galvą į stiklą, laukiau kol pradės veikti vaistai.

Pradėjo skambėti mano mobilusis. Bet nekėliau. Net nepasižiūrėjau. Nieko nenorėjau matyti, su niekuo kalbėtis. Norėjau pabūti viena. Susidėlioti savo mintis ir susivokti jausmuose.

Po kurio laiko mobilusis vėl įkyriai pradėjo skambėti. Jis skambėjo be perstojo, tad galiausiai priėjau prie naktinio staliuko ir išvydau Kailo vardą ir mūsų nuotrauką. Koks jis gražus... bet juodas viduje... Nutildžiau garsą ir nuėjau į dušą. Palindau po karšta vandens srove ir leidau jam nuplauti visą tą purvą nuo širdies.

Išsimaudžiusi ir susitvarkiusi pasijutau truputi geriau. Bet viduje vis tiek jaučiausi sužeista ir vis dar kraujuojanti. Išėjau iš vonios su chalatu vėl įsitaisiau ant palangės. Žvelgiau į rūke skendintį Eifelio bokštą, gatve neskubančius žmones...

- Jeigu skambinu, vadinasi turi pakelti.- net krūptelėjau išgirdusi Kailo balsą.

Nieko jam neatsakiau, tik trumpai žvilgtelėjus vėl nusisukau į langą.

- Manai turiu laiko aiškinti visiems kur dingo mano žmona?

Net nusijuokiau nuo jo žodžių. Neatsiliepiau tik į vieną skambutį ir jis daro tragediją.

Girdėjau kaip jis sunkiai atsidūsta ir pradeda vaikščioti kambariu.

- Nebūk tokia, sakyk ką nors, nežinau, rėk, išsakyk viską ką galvoji...- Jis priėjo prie manęs.- man neramu dėl tavęs...

- Tikiesi, kad vėl pjausiuosi venas?- toliau nežiūrėdama į jį tariau.- turiu nuliūdinti, neketinu žudytis dėl tavęs.

- Melita,...- jis pritūpė prie manęs.- Blogai pasielgiau, negražiai pasakiau. Labai gailiuosi. Noriu, kad pamirštum mano žodžius. Tikrai negalvoju taip apie tave.

Jis uždėjo ranką man ant nuogos šlaunies ir švelniai spustelėjo. Mano kūnu nuėjo elektros srovė. Nors labai pykau ant jo, bet buvo be galo malonu vėl jausti jo prisilietimą...

- Nenoriu, kad liūdėtum... Atsiprašau, Rikis man patvirtino tavo žodžius. Aš labai atsiprašau.

Pažvelgiau į jį su siaubu.

- Aptarinėji mūsų santykius su draugais? Labiau pasitiki jo žodžiu nei mano?- pašokau nuo palangės ir vos jo nepargriaudama, atsitraukiau nuo jo.- Tu dar didesnis mulkis nei galvojau...

Mačiau kaip jo veidas persimaino ir tampa vėl rūstus.

- Su niekuo mūsų santykių neaptarinėju.- sugriaudėjo jis.- žinai, kad aš nesu tas iš plepiųjų. Tik paklausiau Rikio kaip jūs susipažinot.

- Bet aš vakar juk tau sakiau!- užrikau ant jo.- Bet tu nenorėjai manęs klausytis. Aš nesigulu į lovą su visais...

- Žinau tą, tiesiog taip išėjo, kad pasakiau ko nenorėjau.

- Nebenoriu tavęs klausyti...- užsidengiau delnais ausis.- Daugiau nebenoriu girdėti nieko...

Atsisukusi nėriau į vonios kambarį ir užtrenkiau duris. Atsirėmiau į jas ir sunkiai gaudydama orą bandžiau suvaldyti kylantį pyktį.

Kai aprimau, įsiklausiau kas dedasi kambaryje, bet nesigirdėjo nieko. Atsargiai pravėriau duris, bet miegamasis buvo tuščias. Kailo nebuvo ir namuose. Jis vėl išėjo. Tai vienintelis dalykas, kuris mus sieja- bėgame vienas nuo kito, o ne klausomės kas sakoma. Bet kodėl turiu aš klausytis, jeigu nesu pati išklausoma?

Pažvelgiu į mobilųjį ir nustembu išvydusi devynis praleistus skambučius. Daugiausia skambino Felisitė ir, žinoma, Kailas. Reikėtų atskambinti Felisitei, bet žinau, kad ji iškart supras, kad kažkas nutiko ir pradės klausinėti. Arba tiesiog pradės rūpintis. Bet man to dabar nereikia. Man nereikia draugo peties, kad išsiverčiau, nes jau išverkiau visas ašaras...

Taip pat randu ir žinutę. Nuo Sandros. Ji kviečia susitikti dviese ir prisiminti senus laikus. Jos pasiūlymas man pasirodo viliojantis, nes neįpareigojantis pokalbis padės atitrūkti nuo minčių apie vyrą. Paskambinu ir susitariu susitikti už valandos centre esančiame bare. Manau porą kokteilių ar vyno taurė šiam vakarui bus pats tas.

Išsirenku tamsiai žalią su V formos iškirpte suknelę kiek aukščiau kelių, bet nepertrumpą. Išsidžiovinusi plaukus, iššukuoju juos atgal, kad jie krisdami uždengtų nugarą. Pasidažau negausiai, kiek daugiau paryškindama akis. Apsiavusi aukštus zomšos juodus batus su platforma, pasigriebiu šaliką ir paltą.

Lukas netrykšta noru vežti mane į barą, bet paklusta. Neabejoju, kad kai tik įeisiu, Kailui bus iškart atraportuota kur esu, bet apie tai negalvoju. Šiandien užsimiršimo vakaras.

Man įėjus į barą, prie baro jau manęs laukia Sandra. Ji irgi atrodo gražiai- tamsiai raudona suknelė, kuri atidengia jos grakščias ilgas kojas, šviesus plaukai banguodami krenta nugara. Ji, pamačiusi mane, apkabina mane. Įsitaisome prie baro ir užsisakome po kokteilį. Nors šiame bare nesu buvusi, bet iškart suprantu, kad jis skirtas aukštesnei klasei, nes ir aplinka, ir patys lankytojai šaukte šaukia apie gaunamas neblogas pajamas.

Lukas įsitaiso netoliese ir spėju siurbčioja mineralinį. Jis be galo įsitempęs ir nuolat stebi visus praeinančius pro mane. Pasvarstau, ko jis labiau bijo, savo viršininko ar mano galimo užpuolimo.

Taip praleidžiu nuostabiai vakarą- alkoholis atpalaiduoja, Sandra, kaip visada savimyla, pagrinde kalba tik apie save, tad galiu užsimiršti ir negalvoti apie savo bėdas. Kartas nuo karto mums sutrukdo priėję vyrai. Sandra iškart pradeda tankiau mirksėti akimis, garsiau kikenti. O aš... Man niekada nepatiko vyrų dėmesys, ypač tokiose viešose vietose kaip ši, todėl paprasčiausiai ignoruoju juos. Man reikia tik vieno vyro dėmesio... Pradedu jo ilgėtis. Žinau, dabar kalba alkoholis ir neturėčiau net galvoti apie tai, bet pastaroji savaitė, kai mes esame Paryžiuje buvo viena geriausių ir įsimintiniausių mano gyvenime. Jaučiausi išsilaisvinus, laiminga su juo... Šiaudeliu maišau gėrimą ir stebiu kaip ledukai jame po biški tirpsta. Norėčiau, kad jis prieitų prie manęs ir apkabintų, pabučiuotų į plaukus, kaip tai visada daro. Net fiziškai juntu visą vakarą jo buvimą šalia. Pamirksiu, nes pradeda kauptis ašaros. Nenoriu apsiverkti visiems matant. Nebenoriu daugiau verkti dėl jo.

Galiausiai lengvai pradeda suktis galva, tad nusprendžiam, kad šiam vakarui jau užteks. Apmoku sąskaitą, nes Sandra visą vakarą verkšleno, kad ji vos suduria galą su galu, nors pati ir pasiūlė šią prabangią vietą susitikimui. Sandrai nuskilo ir dar todėl, kad susišaudė bent keletą numerių pasiturinčių vyrų. Kartais net pati stebiuosi, kaip mes galėjome būti draugės, nes esame be galo skirtingos. Gal tie skirtumai mus ir žavi?

Man atsistojus, pakyla ir Lukas. Žvilgsniu parodau, kad važiuosime. Nors matau, kad Sandra mieliau pasiliktų, bet ir ji nusprendžia išeiti kartu su manimi. Juolab, kad parvešime ją ir nereikės jai mokėti už taksi.

Nors dar nėra vėlu, gal kokios devynios vakaro, bet gatvėse tuščia žmonių. Įtakos labiausiai tai turi, manau, minusinė temperatūra. Šalta labai, tad pasitrinu šąlančius pirštus ir susikišu rankas į palto kišenes. Pasisuku ieškodama Luko ir pamatau ko tikrai nesitikėjau. Prie baro stovi Kailo visureigis, o jis, atsirėmęs į keleivio duris ir sukryžiavęs rankas bei kojas, laukia mūsų.