...man nebaisu...

Raudonų rožių diena

Prabundu jau įdienojus. Atsimerkiu ir nusišypsau. Dar gerai nesuvokiu ar tai buvo sapnas ar iš tikro taip atsitiko. Bet drėgmė tarp šlaunų duoda suprasti, kad vis dėlto, tai buvo ne sapnas. Mes vėl nesisaugojom... Atsisėdu lovoje. Bloga nuotaika manęs nepaleidžia... Blogai miegojau, be to maudžia pilvą. Ir greitai susivokiu, kad man prasideda mėnesinės... Bent jau būsiu garantuota, kad nesu nėščia...

Pažvelgiu į jo lovos pusę. Ant pagalvės padėta raudona rožė, perrišta kaspinėliu. Plačiai nusišypsau. Paimu žiedą ir perbraukiu pirštu. Už ką man ji? Ar dėl to susipykimo? Nejau jis gali būti romantikas? Ant kaspinėlio užrašyta „AŠ". Ką tai galėtų reikšti?

Susiradusi vazą, pamerkiu rožę ant naktinio staliuko prie lovos miegamajame. Pirmą kartą nuo vyro gavau gėlių, tad noriu, kad prabudus iškart pamatyčiau.

Greitai nusipraususi apsirengiu. Buvau teisi, man mėnesinės. Ameliai pažadėjau pasimatuoti suknelę jos pristatymui. O jau turbūt vėluoju. Nors ir kaip neturiu nei nuotaikos nei sveikatos kur nors važiuoti.

Virtuvėje kaip visada šeimininkauja Anika. Ji jau man paruošus kavos su pienu ir skrebutį su trintomis uogomis.

- Dėkui, jūs kaip visada dėmesinga.- padėkoju jai.

Ji šypteli man. Šalia pusryčių lėkštės ji padeda raudoną rožę. Kaip ir ankstesnė rožė, ji perrišta kaspinėliu. Pažvelgiau į užrašą ir išsišiepiau. Ten buvo vienas žodis „BUVAU".

Suskambėjo mano telefonas. Kažkodėl tikėjausi, kad skambina Kailas, bet ten buvo Felisitė.

- Sveika, - atsiliepiu kramsnodama skrebutį.

- Labas. Amelia sakė, kad važiuosi pas ją. Ar gali pasiimti ir mane? Nes aš irgi turiu pasimatuoti suknelę. Galėsim po to kažką nuveikti.

- Žinoma. Ar mano palyda žinos tavo adresą?

- Neabejoju. Lauksiu tavęs.

- Gerai, atvažiuoju.

Baigiu valgyti pusryčius ir prieš išeidama pamerkiu antrą rožę. Ką jis sugalvojo?

Susiruošusi Luką randu jau prie durų. 

Lukas man atidaro automobilio duris. Ant galinės sėdynės randu padėtą rožę. Pradedu kvatotis. Jis turbūt juokauja... Pamačiusi, kad Lukas šypsodamasis stebi mane, surimtėju. Paimu rožę. Ant kaspinėlio parašyta „TIKRAS". Čia kažkokia žinutė. Plačiai šypsodamasi pauostau rožę.

Privažiuojame prie Felisitės namų. Pasirodo, ji gyvena netoliese. Paskambinu jai ir ji nusileidžia į apačią. Įlipusi į automobilį, suspaudžia mane glėbyje.

- Turiu tau kai ką.- ji ištiesia man dar vieną rožę. – Man pavesta tau perduoti.

Net išsižioju iš nuostabos. Kaip jis taip padarė? Paimu iš jos rožę ir perskaičius užrašą pradedu kvatoti. Ant jo parašyta „ŠIKNIUS". Negaliu patikėti, kad jis taip ir parašė.

Man baigus juoktis, Felisitė sušnabžda man:

- Papasakok kas čia vyksta.

- Oi, kad aš žinočiau...- atsidūstu ir plačiai nusišypsau.- Manau jis bando man kažką pasakyti...

- Ką turi būti iškrėtęs, kad per drauges perduoda gėles?

- Nieko svarbaus.- plačiai šypsausi uostydama gėles.

Privažiuojame Eliziejaus laukus. Jeigu gerai suprantu, kaip tik čia ir Amelia atidaro savo saloną.

Susikibusios parankėmis įeiname į vidų. Mus iškart pasitinka Amelia.