...man nebaisu...

Žiuželė

Iki buto tiesiog užskrieju, nes bijau, kad nors kiek delsiu, apsipilsiu ašaromis. Įėjus nusimetu paltą ir nusiaunu tuos prakeiktus aukštakulnius.

- Žiuželė... koks kekšiškas vardas...- suburbu, nusitraukdama vieną po kito batus.

- Ji ne kekšė.- taria Kailas praeidamas pro mane ir eidamas į virtuvę. Jis atsidaro šaldytuvą ir išsiėmęs vandens buteliuką, atsisuka ir gurkšteli.

- Bet vis tiek miegi su ja. Tai kodėl ji turi būti ne kekšė?- užsipuolu jį.

- Miegu ir su tavimi...- jis vėl gurkšteli vandens.

- Vadini mane kekše?- pasibaisėju.

- Tai tu man pasakyk.- Jis įžūliai pažvelgia man į akis. Suprantu, kad jis rimtai kalba.

- Juk žinai, kad esi man vienintelis vyras, su kuriuo... na...- mikčioju.

- Kuo toliau, tuo labiau nesu tikras.

- Ką tuo nori pasakyti? – jaučiu kaip kraujas sutingsta.- Juk pats žinai, kad man buvai pirmas...

- O gal mane apgavai? – jo žodžiai sminga kaip peilis.- Pasiklausius apie tavo praeitį...

- Aš nesiklausysiu šitų tavo nesąmonių...- jau ketinau bėgti, nes ašaros bet kada galėjo plūstelėti.

- Tai ką man galvoti? Net dulkiniesi kaip tokia, kuri praėjo ne pro vieną lovą... O gal vyrus tenkindavai tik burna?

Jo žodžiai visiškai palaužė mane. Susikaupė toks pyktis, tokia neviltis... Atsisukau į jį ir užsimojau, bet jis sugriebė ir suspaudė mano riešą.

- Galvok ką darai, nes gausi atgal.- suriaumojo jis.

Žiūrėjome vienas į kitą su tokia neapykanta, tokiu pykčiu... Išplėšiau iš jo gniaužtų ranką ir apsisukusi išėjau. Užsidariau kambaryje. Jaučiau lyg tuoj plyš krūtinė. Jo žodžiai mane sužeidė daug stipriau nei kadaise suduoti smūgiai. Rankos drebėjo iš įsiūčio. Kaip jis drįsta taip galvoti? Kaip jis drįsta laikyti mane kekše? Tai aš jam atleidau, kad išprievartavo mane... atleidau labai daug ką... O jis man prikaišo... O aš dar maniau, kad tarp mūsų kažkas yra... Maniau, kad mūsų santykiai ypatingi...

Atidariau balkoną ir išėjau į lauką. Net nejaučiau šalto gruodžio vakaro... man buvo šalta iš vidaus. Atrodo vis dar girdėjau jo žodžius... Jie skambėjo ir skambėjo, nenorėdami nutilti... Jaučiau, kaip spaudžia krūtinę, man trūksta oro.

Krūptelėjau išgirdusi žiebtuvėlio angliuko cinktelėjimą. Pažvelgiau garso link ir pamačiau jį, atsainiai atsirėmusį nugara į turėklą, sukryžiavus kojas per čiurnas. Pro cigaretės dūmus jis prisimerkęs stebėjo mane. Laimei, mes buvome skirtinguose gretimuose balkonuose, nes kitaip... nežinau... padaryčiau ką nors jam bloga, kaip jis padarė man... Žvelgėme vienas į kitą. Mačiau, kad jis nė trupučio nesigaili, ką pasakė ant manęs. Jis tik ramiai kartas nuo karto išpūsdavo dūmus.

Palūžau pirma. Pirma nukreipiau žvilgsnį. Apsisukau ir išėjusi iš balkono stipriai trenkiau durimis, kad net stiklas taip suvibravo ir tikrai tikėjausi, kad pažirs šukėmis.

Gal kokią valandą blaškiausi miegamajame nerasdama vietos. Visur mačiau jo buvimo ženklus, viskas buvo persmelkta jo kvapu. Neiškentusi atlapojau duris. Nieko aplink nebuvo. Nenustebčiau, kad jo išvis nėra namie... Gal jis su Žiužele... Ar dar su kuria... Nuėjau į kitą kambarį. Ten buvo dar vienas miegamasis, tik labiau moteriškas, nebuvo nė vieno daikto, kad jį primintų. Susirangiau ant lovos kraštelio ir bukai spoksojau pro langą. Mačiau tik kitoje gatvės pusėje esančio mano šlaitinį stogą. Danguje tolumoje praskriejo lėktuvas. Pačio jo nemačiau, tik mirksinčias švieseles...

Tėvas man irgi nuolat kartojo, kad būsiu kekšė. Bandžiau daug metų įrodyti kitiems, o ypač sau, kad tokia nesu. Visada buvau pasitempusi, neprisileidau arčiau jokio vyro. Nedemonstruodavau jiems jausmų, net nekalbant apie prisilietimus ar viešus bučinius. Aš su Kailu atsipalaidavau ir leidau savo prigimčiai išlysti. Taigi nuolat kariausi jam ant kaklo, nieko kito jis ir negalėjo pagalvoti...