...man nebaisu...

Kebli padėtis

Net pašoku nuo minties. Kaip seniau nesugalvojau? Taigi salone jie tikrai turi savo klientų kontaktus. Gal jie turės Kailo numerį ar bent kurio kito Makenos. Išeinu iš tualeto ir apsidairau, ieškodama savo užpuoliko. Bet nieko nematyti įtartino. Nuolat dairydamasi per petį, grįžtu į saloną. Išvydusi mane, administratorė nustemba.

- Ar galėčiau paskambinti? Ar turite Kailo Makenos numerį?

- Atleiskite, panele, bet neturiu. Ponas Makena čia nesilanko, tik jo vardu siunčiame sąskaitą.

- O bent kokį kontaktą turite? Pamečiau telefoną ir negaliu susisiekti.

Ji keletą akimirkų pagalvoja ir įvertinusi kiek man gali atskleisti, atsiverčia knygelę.

- Pas mus nurodytas tik Makena holdingo kontaktiniai duomenys. Atskirų asmenų kontaktų nėra.

- Ar galiu paskambinti?- paprašau.

- Taip, panele.

Ji ištiesia man telefoną. Surenku Kailo įmonės kontaktinį numerį.

- Makenos holdingas. Nerilė klauso, kuo galiu padėti?- pasigirsta nuobodžiaujantis merginos balsas.

- Laba diena, ar galite skubiai sujungti su Kailu Makena?

- Ar jūsų skambutis sutartas iš anksto?

- Na ne, bet tai labai svarbu.

- Negaliu to padaryti, ponas Makena tiesiogiai į skambučius neatsako. Palikite savo kontaktus ir per penkias darbo dienas mūsų įmonės darbuotojai su jumis susisieks.

- Bet man labai reikia su juo pasikalbėti kuo skubiau. Asmeniškai. Jis mane pažįsta.

- Tai neįmanoma.

- Perduokit, kad skambina Melita, jis tikrai atsilieps.

- Panele, ar žinote kiek kartų tai girdėjau? Turiu jus nuvilti, bet ponas Makena jau jus bus pamiršęs.

- Ką čia kalbat? Labai prašau...

- Negaliu jums padėti niekui. Viso geriausio.

Ir pokalbis nutrūksta... Ji padeda ragelį! Negaliu patikėti. Jaučiu kaip administratorė mane smalsiai stebi. Pradedu panikuoti. Tomas! Su juo tikrai mane sujungs. Dar kartą surenku numerį.

- Makenos holdingas. Nerilė klauso, kuo galiu padėti?- pasigirsta vėl merginos balsas.

- Laba diena.- angliškai pasisveikinu plonesniu balsu. – Norėčiau kalbėti su Tomu Graužiniu.

- O kaip jus pristatyti?- jau maloniau kalba mergina.

- Eglė. Mano vardas Eglė. Esu jo sesuo.

- Prašome palaukti.

Užgroja muzikėlė. Trypčioju nesulaukdama kada jis atsilieps. Eina minutės, bet muzikėlė vis dar groja. Galiausiai praradusi viltį jau noriu nutraukti pokalbį, bet pasigirsta Tomo balsas.

- Eglute, ar kas atsitiko?- lietuviškai paklausia jis.

Sukukčioju išgirdusi jo balsą.

- Tomai,...- lietuviškai pradedu verkšlenti,- Tomai, ačiū Dievui...

- Melita? Čia Tu?- nustemba jis.

- Taip.- vos laikausi nepravirkus.- Aš pasiklydau. Bandžiau prisiskambinti Kailui, bet manęs nesujungia su juo...

- Kaip tai pasiklydai? Kur esi?

- Esu grožio salone. Nežinau kaip grįžti namo... Nežinau adreso, neturiu pinigų...

- Ar tu ten viena? Kur tavo apsauga?

- Pasimečiau... mane persekioja kažkoks vyras... aš pabėgau nuo jo...

- Nusiramink ir bandyk tiksliau papasakoti kur esi.

Man taip pasidaro gėda, kad pasimečiau nuo Andrė... Kokia aš kvaiša, net pinigų nepasiėmiau... Kokia kvaila situacija.

- Tomai, prašau, atvažiuok pas mane. Nesakyk Kailui, prašau... Noriu grįžti namo...

- Nusiramink, kokiam salone esi?- man mikčiojant jo pavadinimą Tomas atidžiai klausosi.- Rodos žinau tą vietą.

Matau, kad administratorė bando suprasti apie ką aš kalbu.

- Aš čia negaliu laukti...- sudejuoju.

- Melita, eik į lauką ir lauk manęs ten. Atvažiuoju. Stenkis būti kuo arčiau žmonių. Niekur neik. Čia netoli, būsiu už dvidešimt minučių.

- Paskubėk...

- Važiuoju. Lauk.

Jis nutraukia pokalbį. Padėkojusi administratorei, išeinu iš salono ir iškart patraukiu link lauko durų. Vis dairausi ar manęs kas neseka. Atrodo visi į mane žiūri, stebi mane. Lauke įsimaišau į stoviniuojančių žmonių būrį. Laikas tiesiog slenka. Pradedu jaudintis, kad Tomas manęs neras. Kailas jau tikriausiai žino, kad atsiskyriau nuo apsaugos. Jis labai supyks. Pauostau palto rankovę. To vyro cigarečių dūmai vis dar įsigėrę į audinį. Sudrebu prisiminus tą jausmą, kaip jis laikė mane prispaustą prie betoninės kolonos.

- Melita!- išgirstu šaukiant. – Melita!

Atsisukusi pamatau ateinantį Tomą. Puolu jam į glėbį ir lengviau ataidūstu.

- Nurimk, viskas gerai. Parvešiu tave namo.

Jis atsitraukia ir palydi mane į netoliese stovintį automobilį.

- Dabar papasakok, kas tave užpuolė.- paragina jis kai susiliejame su eismo srautu.

- Nežinau, kažkoks vyras mane sekė iki salono ir iš jo. Po to garaže jis mane užpuolė... Užspaudė burną, kad nesišaukčiau pagalbos... jis prirėmė mane...

Mano balsas užlūžo. Gniutulas gerklėje neleido kalbėti toliau.

- Ar jis tave nuskriaudė?- pro sukastus dantis paklausė Tomas.

- Tas vyras... jis klausinėjo manęs... apie Kailą... nesupratau ko jis nori iš manęs...

Visą kūną pradėjo purtyti nerviškas drebulys.

- Tuoj būsi namie.- ramino mane Tomas.

- Sustok.- liepiau jam ir parodžiau į kelkraštį.- sustok, prašau...

Nuo adrenalino pertekliaus visa drebėjau.

- Melita, ką čia sugalvojai?- jis net neketino stoti ir važiavo toliau.

- Nenoriu, kad kas mane tokią pamatytų... Ar Kailas jau namie?

- Nežinau. Nekvailiok. Viskas bus gerai. Pažadu.

Pažvelgiau į jį ir bandžiau nusiraminti. Kaip paaiškinsiu Kailui, kad pasimečiau kaip mažas vaikas? Ir dar tas užpuolimas...

Privažiuojame namus ir apsauginis atidaro vartus. Prie namo stovi jau Kailo automobilis. Netoliese pamatau, kaip jis ir dar keli apsauginiai kalbasi. Tiksliau jis rėkia ant jų. Negerai... Pamatęs mane išlipančią iš Tomo automobilio, Kailas net pajuoduoja iš pykčio.

- Kur buvai po velnių? – jis pradeda šaukti šį kartą jau ant manęs.

- Kailai aš...- bandau teisintis.

- Kodėl pabėgai?- jis suima mane už pečių ir skaudžiai papurto. – Kas buvo tas vyras, su kuriuo pabėgai? Emilis?

- Ką čia kalbi?- bandžiau ištrūkti iš jo gniaužtų, bet jis stipriau mane laikė.

- Kailai, nusiramink...- bandė įsikišti ir Tomas, bet jis jo neklausė.

- Pasitikėjau tavimi ir tu pirma pasitaikiusia proga sprunki?

Mane apima toks pyktis... Jis net nesiklauso manęs... Neleidžia net žodžio ištarti.

- Žinai ką, taip, tu teisus.- išrėžiu jam į akis.- bėgau su meilužiu, bet mane pagavo. Patenkintas?- išrėkiu jam.