...man nebaisu...

Parskrendantys lapkričio paukščiai

Po turbūt poros valandų nusileidžiame Karmėlavos oro uoste. Lauke nemaloniai purškia lietus, bet man nė motais. Aš namie! Išlipu iš lėktuvo ir atkišusi veidą darganai, giliai įkvėpiu. Čia net oras kitoks. Savas...

Parodę pasus praeiname pro muitinę. Laukimo salėje atsisveikiname su Tomu, kuris išskuba pas jį laukiančius saviškius. Mes išeiname į lauką ir mūsų jau laukia du juodi galingi visureigiai. Sarkastiškai kilsteliu antakį.

- Negali neišsiskirti iš aplinkos, ane?

Jis nesupranta manęs. Parodau į naujutėlaičius prabangius Mersedes visureigius.

- Tiesiog man patinka patogumas.

- Ir nė lašo kuklumo...

Įsikabinu jo rankos, nes priešais ateina didelė grupė žmonių ir nenoriu pasimesti ar būti apstumdyta. Jis lediniais pirštais tvirčiau suima mano ranką, savo kūnu instinktyviai mane apsaugodamas nuo skubančių žmonių. Lietus vis labiau purškia, o šaltas vėjas smelkiasi iki kaulų. Lyg susitarę, nieko nelaukdami nuskubam prie automobilių. Į vieną įsėdame mes, o į kitą- apsauga. Kailas, užvedęs variklį, pasitrina sušalusias rankas.

- Nepratęs prie šalto oro?- lengvai pasišaipau iš jo.

- Tik ne prie tokios drėgmės.- jis navigacijoje surenka adresą ir išvažiuojame iš aikštelės.

Apsauga neatsilieka nuo mūsų. Kailas lengvai, lyg važiuotų Lietuvos keliais kiekvieną dieną, nardo tarp automobilių.

- Nemėgstu važiuoti į šiaurines šalis. – patempia lūpą Kailas.

- O į kokias važiuoji?

- Ten, kur nėra tokios niūrios aplinkos.

Išvažiuojame į Kauno aplinkkelį. Dairausi pro langus. Jis iš dalies teisus. Dabar lapkričio vidurys todėl aplink šlapia ir niūru.

- O kokie miestai tau patinka?- nutraukiu tylą.- Be Italijos.

- Na, man labiau patinka civilizuoti dideli miestai. Pagrinde tenka apsistoti Paryžiuje, Barselonoje, Londone, Niujorke.

- Ar dažnai tenka keliauti ten?

- Tose miestuose mūsų filialai, tad priverstas dažnai ten lankytis. Greitai dar vienas įsikurs Niujorke, tad ir ten reikės dažnai būti.

- Tai kas atvedė tave čia? Irgi darbo reikalai?

- Panašiai.

- Tikrai?- nusistebėjau.

Kažkaip nepagalvojau ką italas milijonierius gali veikti Kaune.

- Ar todėl čia ir Tomas? – toliau jį kamantinėjau.

- O tu per daug smalsi...

- Tik bandau palaikyti mandagų pokalbį.

Jis spustelėjo greičio pedalą, nes pagaliau iš kelio mums pasitraukė mažas ne pirmos jaunystės fiat automobiliukas.

- Tomas yra čia, nes turi progą atlankyti šeimą. Kartu jis ir kaip mano advokatas bei vertėjas.

- Vertėjas?- nusistebiu.- Tavo žiniai šiais laikais beveik visi lengvai susikalba angliškai.

- Man nepatinka, kad šalia yra kalbama man nesuprantama kalba.

- Bet Tomu pasitiki?

- Jis niekada manęs per tiek metų nebuvo apvylęs.

- Tai keliomis kalbomis kalbi?

- Iš kur tiek klausimų?

- Apie mane žinai praktiškai viską. O aš apie tave nieko.