...man nebaisu...

Tave praradus...

Naktį sapnuoju košmarus, negaliu įvardinti kokius, bet prabundu paryčiais išpilta šalto prakaito... Pilvą drasko nepakenčiami skausmai... Susigūžiu lovoje ir bandau juos iškęsti, bet bėgant valandomis vis sunkiau. Pradeda degti oda, o kūną krečia drebulys... Susisuku į antklodę, kad nekrėstų šaltis, bet tas nepadeda. Matau, kaip prašvinta... Pilvo skausmai vis stiprėja... Kenčiu sukandusi dantis... Norėčiau šauktis pagalbos, bet neturiu jėgų net atsimerkti... Guliu tyliai kęsdama nepakenčiamą skausmą... Jaučiu kaip plaukai šlapi nuo prakaito, kaip rasota kakta ritasi lašeliai...

Aplink mane kažkokie garsai, bet gerai nesuprantu iš kur jie. Bandau prasimerkti, bet pro miglą nieko neįžiūriu. Mano kaktą paliečia vėsi ranka.

Girdžiu šurmulį... Pilvą vėl perveria stiprus skausmas, tad susiriečiu ir prisitraukiu kelius.

- Liucia...- girdžiu kažkur toli Esmės balsą,- ji karščiuoja, reikia ją perrengti.

Jaučiu kaip kažkas kilsteli mano galvą. Pilvą perveria vėl skausmas ir neiškentusi sudejuoju. Pajuntu šalto oro kvėptelėjimą ir sudrebu.

- O Dieve...- išgirstu Esmės klyksmą.

Atsimerkiu, bet vaizdas išplaukęs.

- Reikia kuo greičiau ją vežti į ligoninę...- pajuntu vėl ant kaktos šaltą ranką.- Dieve... tikiuosi, kad dar nevėlu...

Suaimanuoju, vėl perverta skausmo... Užsimerkiu ir tyliai dejuodama kenčiu skausmą. Pajuntu kaip mano kūną apsupa storas audeklas ir aš pakylu. Mane neša... Jaučiu kaip siūbuoju. Bet tai ne Kailas, ne jo kvapas, ne tokia šiluma... Noriu šauktis jo, bet neįstengiu...

Mane paguldo. Prasimerkiu ir matau, kad mano galva ant Esmės kelių. Ji verkia... Noriu pasakyti, kad man viskas gerai, bet pajaučiu, kad skausmas grįžta. Užsimerkiu ir pasineriu į jį vėl kantriai kęsdama.

Man norisi šaukti, bet žinau, kad girtą tėvą tik dar labiau paskatinsiu mušti mamą. Todėl tyliu, neišleidžiu nė garso...

- Kailai...- girdžiu iš kažkur atsklindantį jos verksmą.- Kailai, atsitiko kai kas baisaus... Melita...- ji pradėjo dar labiau verkti.- vežam į ligoninę, paskubėk... Mes jau pakeliui... Dieve, melskis, kad ne per vėlu...

Tamsusis žmogus stovi po vienišu medžiu ir žvelgia į mane...

Vėl pajuntu veriantį skausmą. Bandau susiriesti, bet nežinau kiek kūnas pasiduoda. Vėsi ranka raminamai vėl paliečia mano kaktą... Ji ramina, gramzdina mane į klampią tamsą...

Jaučiuosi nesvarumo būsenoje... Nieko nematau, nieko negirdžiu, aplink tik tamsa. Nejaučiu nieko... Tuštuma... Surinku, bet neišgirstu savo balso... Jaučiu tik tuštumą... jaučiu lyg pati būčiau tuščia... lyg tuščias suskilęs indas...

Aplanko jausmas, panašus į skendimą... Panika, bet kartu ir ramybė. Noriu irtis aukštyn, išnerti, bet mano jėgos bevaisės... Įsiklausius girdžiu lyg traškesį, lyg ir balsus, bet neatskiriu garsų. Susikaupiu ir bandau priešintis mane gaubiančiai tamsai. Traškesys tai dingsta, tai vėl atsinaujina.

Po visos amžinybės pradedu jausti savo kūną. Sutelkusi jėgas atsimerkiu. Pavyksta ir vaizdas pradeda ryškėti. Aplink tamsu, tik kažkur dega šviestuvas. Aš guliu lovoje, matau, kad esu užklota balta paklode. Šalia sklinda tylus monotoniškas pypsėjimas. Šalia lovos sėdi Kailas. Jis palinkęs į priekį, nulenkęs galvą ir alkūnėmis įsirėmęs į kelius grąžo rankas. Man jis pasirodo toks vienišas, užsisklendęs... Noriu ištiesti ranką ir paliesti jį, bet negaliu pajudėti. Užsimerkiu. Galvoje girdžiu tik savo kvėpavimą. Pabandau vėl atsimerkti.

Šį kartą tai padaryti daug lengviau. Kailo šalia manęs jau nėra. Pasuku galvą ir mano kūnas pagaliau paklūsta. Kailas stovi prie lango. Žaliuzės atitrauktos. Jis stovi nugara į mane ir matau tik tamsų jo siluetą. Tamsos žmogus. Prisimenu sapnuotą sapną, prieš pirmą kartą jį sutikdama. Esu įsitikinus, tad tam sapne po tuo vienišu medžiu buvo jis...