...man nebaisu...

Melsti pasigailėjimo

Kailas suėmė mane už rankos ir pastatė ant kojų. Pro ašaras nieko nemačiau. Jis išsivedė mane iš bažnyčios. O aš nesustojau verkusi.

- Sveikinu, linkiu daug metų kartu.- palinkėjo Tomas, o man sukilo dar viena ašarų banga.

Kailas atgręžė mane į save ir suėmęs mane už pečių šiurkščiai papurtė.

- Užteks verkti!- suriko jis ant manęs. - Dabar esi mano žmona ir klausysi manęs, supratai?

- Dėjau ant tavęs!- surikau jam ir nusimovusi žiedą mečiau ant grindinio. Šis skambėdamas nusirito.

Kailas suėmė man už plaukų ir prie pat šaknų suėmęs peštelėjo man.

- Daugiau nepakęsiu tokio elgesio. Tuoj pat pakeli žiedą, užsidedi ir manęs atsiprašai. Kitaip aš ne juokais supyksiu ir pyktį galiu išlieti ant tau brangių žmonių.

Jis paleido mane, bet neatitraukė nuo manęs žvilgsnio. Mačiau, kad jis iš paskutinių vos valdosi.

- Vienas...- pradėjo skaičiuoti jis lyg vaikui.- Du...

Nurijusi kartėlį nuėjau ir pakėliau žiedą. Užsimovus jį, atkišau ranką jam prieš veidą.

- Dabar patenkintas?- piktai paklausiau.

- Pamiršai kai ką.

Ne iš karto supratau ko jis nori.

- Atsiprašau.- sviedžiau žodžius jam į veidą.

- Nenuoširdu.

- Ko tu dar nori iš manęs? Kad tau batus bučiuočiau?

Jis kilstelėjo antakį akivaizdžiai susižavėjęs tuo pasiūlymu.

- Niekada!- nesusilaikiau ir spjoviau jam į veidą.

Jis atbuline ranka nusišluostė veidą. Pažvelgęs man per petį ir mostelėjo galva. Atsisukusi pamačiau, kaip jo apsauginiai sėdasi į automobilį ir užveda variklį. Dieve, ką aš padariau... Ką tik per savo kvailystes pražudžiau tėvus...

- Atsiprašau...- ištariau.- Atsiprašau, tik sustabdyk juos.

Bet jis nesiklausė manęs. Jis lyg niekur nieko priėjo prie automobilio ir klubu atsirėmė į jį. Apsauginių automobilis išvažiavo iš kiemo. Mane apėmė panika.

- Sustabdyk juos! Nedaryk to!- rėkiau jam, bet jis nedarė nieko.

Jis išsitraukė cigaretę ir ją prisidegė. Pribėgau prie jo ir įsikabinau jam ranką.

- Prašau... aš atsiprašau...

Jis tik pažvelgė su panieka į mane ir išpūtė dūmus.

- Padarysiu bet ką... tik sugražink juos.

- Tu dar skaudžiai užmokėsi. Bausiu tave už kiekvieną tavo išdaigą.

- Daryk su manim ką nori, bet neliesk mano tėvų.

Jis ir toliau nekreipė dėmesio į mano maldavimus. Nebežinodama ko griebtis, aš susmukau ant kelių prieš jį, taip akivaizdžiai jį nustebindama.

- Daryk man ką nori...- ašaros ritosi skruostais, o aš klūpėjau nuleidusi prieš tą vyrą galvą.

Jis tylėjo, kol baigė rūkyti cigaretę. Numetęs nuorūką šalia manęs, jis ją užgesino batu.

- Paversiu tavo gyvenimą pragaru. Ar pasiruošus taip aukotis vardan tų žmonių, kuriuos vadini tėvais?

- Taip.- nedvejodama atsakiau.

- Kad ir kaip man patiktų matyti tave taip klūpančią, bet kai kitą kartą būsi ant kelių, darysi man ką kitą.

Jis nuėjo toliau ir paliko mane klūpančią. Įsikniaubiau į delnus ir bandžiau sulaikyti ašaras. Man buvo pikta ant savęs, kad nusižeminau jam, liūdna, kad galiu netekti tėvų, skaudu, kad negaliu nieko pakeisti...

- Kas čia vyksta?- išgirdau Tomo balsą.

- Atgailaudama keliais apie bažnyčią šliaužia.- atsakė Kailas.

- Santuokos registravimo dokumentai. Kai grįšim namo, įregistruosim rotušėje.

- Gerai. Važiuojam iš čia.

- Kaip pasakysi. Tai ką, atšvęsim?

Atsistojau ir aukštai iškėlusi galvą pažvelgiau į naujai iškeptą savo vyrą. Jis praėjo pro mane ir atidarė automobilio dureles.

- Sėsk. - sukomandavo jis.

- Niekur nevažiuosiu, kol neatšauksi savo žudikų.- bandžiau laikytis kuo išdidžiau.

- Savo ko?- nusistebėjo Tomas.

- Jis pasiuntė savo gorilas užmušti mano tėvų...- pradėjau vėl verkti.

- Ką tokius išsiuntė?- vis dar nesuprato Tomas

- Tuos du vyrus, kur visur sekioja... Tomai, priversk jį sustabdyti juos... Neleisk to...- maldavau.

- Pala pala- tramdydamas juoką pasitikslino Tomas.- Kailai, pasakei jai, kad apsauga važiuoja žudyti?

Nustebau išgirdusi linksmą Tomo balsą. Pažvelgiau į savo pagrobėją, bet jis tik truktelėjo pečiais.

- Niekše, apgavai mane! - pribėgau prie jo ir skėliau antausį.- Leidai man maldauti tavęs!

Jis sugriebė mano riešą ir truktelėjo link savęs. Aš trenkiausi į jo akmeninę krūtinę.

- Dar kartą taip padaryk ir trenksiu tau atgal. Turėjai jau suprasti, mažyte, kad nesu džentelmenas ir net malonus tavo atžvilgiu. Todėl žiūrėk kaip elgiesi ir rink žodžius, nes daugiau tavo išsidirbinėjimų nepakęsiu. Pagaliau suprask, kad esi mano valioje ir mano nuosavybė.

Jis įsodino mane į automobilį ir užtrenkė dureles. Dievo nėra, nes jeigu būtų, to negalėtų vykti.