...man nebaisu...

Tamsos žmogus

Mano dėmesį patraukia du juodi prabangūs visureigiai, įsukantys į aikštelę. Jie identiški ir tamsintais stiklais. Tokius tik per filmus apie mafiją ir nusikalstamą pasaulį buvau mačius. Jie lėtai važiuoja link stovėjimo aikštelės, girdžiu, kaip žvyras girgžda po plačiais ratais. Jie sustoja priekiu į mus. Kurį laiką taip ir stovi sustoję. Niekas nelipa. Atrodo, kad juos pastebėjau tik aš viena, nes tėvai ir Emilis nesustojo kalbėtis.

Po kurio laiko atsidaro durelės ir iš vieno automobilio išlipa du vyrai ir sustoja lyg kareiviai, truputi praskėtę kojas. Iš kito automobilio keleivio pusės išlipa kitas vyras. Pajuntu, kad jis mus stebi. Jis tiesiog stovi prie atvirų automobilio durelių ir nenuleidžia nuo mūsų žvilgsnio. Bent jau man taip atrodo, kad žiūri į mus. Panašiai kaip tas šešėlis sapne, pagalvoju ir kūnu nubėga šaltis. Vienas vyras lieka sėdėti prie automobilio vairo. Pro tamsintą stiklą matau tik jo kontūrą.

Tamsusis vyras palengva pradeda eiti link mūsų, o kiti du jį seka per tam tikrą atstumą. Stebiu juos lyg užhipnotizuota, nors viduje jau skamba pavojaus aliarmas. Nežinau kodėl taip jaučiuosi, bet jie man neprimena turistų, kuriuos čia matau kiekvieną dieną.

Tamsusis vyras palengva artėja ir aš negaliu nusukti nuo jo akių. Kuo arčiau jis eina, tuo geriau jį galiu įžiūrėti. Jis tamsiaplaukis, juodų juodų plaukų. Juodi trumparankoviai marškinėliai išryškina jo dideles rankas, o tatuiruotė per visą dešinę ranką daro jį dar grėsmingesnį. Ji vagoja jį kaip gyvatė nuo riešo, per bicepso raumenį ir dingsta už rankovės.

Jaučiu jo tamsių akių žvilgsnį. Jis nenuleidžia nuo manęs akių ir vis artėja link mūsų. Mūsų žvilgsniai susitinka ir nei vienas negalime atitraukti akių nuo vienas kito. Kuo jis arčiau, tuo labiau mane kausto baimė. Kažkur girdžiu Emilio juoką. Nors esu šalia jo, priglaudus jam prie peties, bet atrodo, kad būtų jis toli toli. O aš viena prieš mane pasiruošusį pulti liūtą.

Panika ir bloga nuojauta savo liežuviais pradeda kaustyti mane ir kojomis kilti aukštyn. Širdis pradeda greičiau plakti ir tiesiog girdžiu kaip šniokščia mano kraujas. Panika pradeda gniaužti man gerklę ir man pradeda trūkti oro. O jis vis artėja link manęs. Tamsus šešėlis iš mano sapno... Nenuleisdamas savo šalto žvilgsnio, nuo kurio kraujas stingsta gyslose.

- Emili,- sušnabždu, bet beveik negirdžiu savo balso,- Emili...

Jis išgirsta mano šnabždesį ir truputi atsitraukia, kad galėtų geriau mane matyti. Bet aš negaliu liautis stebėti artėjantį vyrą.

Pajuntu, kaip Emilis atsigręžia ir sustingsta. Prisiverčiu atplėšti žvilgsnį nuo besiartinančio vyro ir pažvelgti į Emilį. Mane sukausto siaubas. Emilis visas išbąla, jo akys išsiplečia, o kūnas sustingęs stebi artėjantį vyrą.

Išgirstu, kaip kažkur pravirksta mama. Pažvelgiu į ją ir pamatau, kad ji prideda raudoti ir susmunka tėvo glėbyje.

- Laba diena,- angliškai ištaria prisiartinęs vyras, bet jo balse mandagumo nėra, tik užslėpta pašaipa.

Jo žemas balsas toks pats gąsdinantis, kaip jo išvaizda ir tatuiruotė. Niekas į jo pasisveikinimą neatsako.

- Nereikia...- sumurma Emilis angliškai jam, bet tamsusis tik šypteli. Jo akys išlieka tokios pačios šaltos.

- Tu skolingas. Atvažiavau skolos.- ramu balsu taria jis.

- Jis jau sumokėjo už tai, kodėl nepaliekat mūsų ramybėje?- šūktelėjo tėvas jam.

- Nepakankamai.- tokiu pačiu ramiu tonu atsakė jis.

- Ko jūs norite?- pradeda karščiuotis tėvas. Nepažįstamasis vėl pažvelgia į mane kaip katinas į pelę ir sužaibuoja akimis.- Mes tau jos neatiduosim!