...man nebaisu...

Maža mergaitė

Sėdžiu išplauta galva ir leidžiuosi, kad man šukuotų plaukus. Man gera buvo klausytis jos balso... Ji monotoniškai braukia šepečiu per visą mano plauko ilgį ir linksmai pasakoja savo prisiminimus apie studijų metus bei sutiktus draugus. Balse kartais pasigirsta liūdesio gaidelė, kai ji susivokia, kad dabar jos gyvenimas visiškai kitoks. Net ir aš suprantu, kad tie šaunieji draugai susikūrė savus gyvenimus, dauguma tikriausiai visai gerus. Tik ji viena, atsisakiusi visko ir atsidavusi vyrui, galiausiai liko viena. Jai liko tik prisiminimai apie linksmai praleistas dienas, kažkada pažinotus draugus. Pažadu sau, kad dėl jokio vyro neatsisakysiu jokių svajonių. Klausausi jos monotoniško balso ir snūduriuoju.

Staiga mamos ranka sustingsta. Išgirstu ir aš tą garsą. Kribždenimas už durų. Tėvas mėgina pataikyti raktą į spyną. Iš to, kad jam nekaip sekasi, suprantu, kad vėl jis grįžo girtas. Mama mane pabučiuoja į viršugalvį.

- Eik miegoti, princese.- Ji mane paguldo ir apkamšo. - Jeigu miegosi, jis prie tavęs nelįs. Aš vėliau ateisiu.

Ji atsistoja, bet aš bandau sulaikyti ją.

- Mama, nereikia. Tegul jis pasisiunta... Nieko jam nesakyk. Eik miegoti.

Tėvas, neatsirakinęs durų, pradeda kumščiu garsiai belsti.

- Mama, prašau neatidaryk durų. Tegu jis miega lauke...

- Ką čia kalbi?- pasibaisi mama.- Dabar žiema, jis sušals. Vis dėl to, kad ir koks, bet jis yra tavo tėvas.

- Mama, neįleisk jo...- prašau ir pradedu kukčioti.

- Miegok, mažute. Greitai ir aš ateisiu.

Ji išeina ir užgesina šviesą. Girdžiu kai ji atidaro duris ir tėvas įvirsta į vidų. Ji pradeda rėkti ant jo, kad jis girtas grįžo. Girdžiu, kaip mama vėl pradeda jam priekaištauti, kad bedarbis. Jis ją irgi pradeda koneveikti visokiais žodžiais. Bijau, labai bijau, kad jis vėl pradės ją mušti. Užsidengiu antklode galvą ir užsikemšu ausis, bet riksmai nesiliauja.

Galiausiai jie pavargsta šaukti vienas ant kito. Girdžiu, kad mama šildo jam vakarienę. Išlipu iš lovos ir vos vos praveriu duris.

- Kur ta mergiotė?- paklausia vos atversdamas liežuvį tėvas.

- Ša, miega, nežadink, rytoj į mokyklą.

- Į mokyklą...- nusijuokia jis iš sau vienam suprantamo dalyko.- Kam jai mokytis? Vis tiek nieko gero iš jos nebus.

- Ką čia kalbi? Juk ji gerai mokosi...

- Pamatyti, paminėsi dar mano žodį. Žinai, ką miestelis kalba? Kad ji kaip koks šuniukas sekioja tą Bižokų vaikį... Tą Emilį... Lyg manytų, kad toks pinigingas bernas žiūrėtų į ją...Sakau, jai proto neužteks net mokyklą baigti.

- Tyliau...

- Nusivalkios ji, nes jeigu jau tokiam amžiui bernai rūpi, tai pamatysi, už metų su pilvu jau grįš. Ir ką tada? Kas jos benkartus augins? Aš? Ne...

- Ką čia nusišneki, ji geras vaikas...

- Pamatysi, pamos eilinis bernas ir iškart prasiskės jam. Nenustebčiau, kad parsidavinėtų už skatikus. Gal jau ir dabar dulkinasi su visais. Manai normalus vyras į ją dėmesį kreiptų? Cha. Nei išvaizdos, nei proto... Pasiseks jai, kad bent jau kokį vyrą gaus.

Aš klausiausi jo žodžių ir viduje sukilo toks pyktis. Kaip jis, kurio net tėvu negalima vadinti, gali taip kalbėti apie vienintelį savo vaiką. Aš jam įrodysiu, kad galiu kažką pasiekti... Aš dėl jokio vyro neatsisakysiu savo svajonių... Ar ne kekšė. AŠ NE KEKŠĖ!!!

Mane apgaubia rankomis ir pradedu priešintis.

- Aš ne kekšė!- surinku kukčiodama ir bandau ištrūkti.

Bet rankos mane stipriau suglėbia.

- Aš ne kekšė...- kukčioju busdama.

- Melita, mažute, pabusk...

- Aš ne kekšė...

- Mažute, prašau, atsimerk, tai tik sapnas.

Atsimerkiu ir prieš save pamatau susirūpinusį Kailo veidą. Jis labai sunerimęs tyrinėja mano veidą. Tai tik susapnuotas prisiminimas... Tik praeities vaiduoklis...

Kailas mane stipriai apkabina, o aš prisiglaudžiu prie jo, veidą priglaudusi prie jo kaklo. Jis raminamai man glosto plaukus, kol pradedu atsipalaiduoti.

Man atsitokėjant nuo sapno, Kailas mane paleidžia ir atsisėda lovoje. Žiūriu į lubas ir bandau išvaikyti prisiminimus. Galvoje vis dar skamba tėvo ištarti žodžiai. Aš laikiausi iki paskutiniųjų sau duoto žodžio ir nemiegojau su kiekvienu pirmu pasitaikiusi, kol... Nusibraukiu ašaras ir atsisėdu. Bet atsisėdu per greitai ir man apsisuka galva ir suspazmuoja skrandis. Užsiimu už gerklės ir bandau sulaikyti kylantį šleikštulį. Kailas susirūpinęs stebi mane.

- Ar gerai jautiesi?- paklausia jis susirūpinusiu balsu.

- Tai tik sapnas... prisiminimas iš vaikystės...

Tik pasakiusi suprantu, kad pasakiau per daug. Jis akivaizdžiai susidomėjęs. Atsiguliu ant šono ir atsuku jam nugarą, kad jis nebeklausinėtų manęs. Po truputi rimsta šleikštulys. Užsimerkiu ir bandau kvėpuoti kuo ramiau. Nenoriu vėl prie jo apsivemti...