...man nebaisu...

Riteris surūdijusiais šarvais

Pribėgu laiptus, kurių apačioje stovi jis. Manasis Emilis. Vyras, kuris turėjo būti mano. O aš jo.

- Emili!- apsidžiaugiu ir pasileidžiu laiptais žemyn.

Jis mane surado, jis mano gelbėtojas. Mano didvyris.

Prieš akis matau tik jį, todėl nepastebiu, kad jis ne vienas. Jau jis buvo ranka pasiekiamas, bet stiprus glėbys mane sulaiko. Akmeniniai gniaužtai suspaudžia mane, tad trenkiuosi į kietą kūną.

- Paleisk ją!- surinka Emilis angliškai. – Ji čia nieko dėta.

Pažvelgiu į Emilį. Jis visas išraudęs nuo pykčio. Pasimuistau, bet Kailo gniaužtai tik dar stipriau mane suspaudžia prie savęs.

- Ramiai, mažute.- sukužda jis man į ausį.- Būk gera mergaitė ir niekas nenukentės.

- Paleisk ją, Kailai,- neatlyžta Emilis.- išsiaiškinkim tarpusavy. Jos nekišk.

- Dabar ji mano. Tu man buvai skolingas ir aš atsiėmiau skolą. Ji- tavo nuodėmių atpirkimas.

- Tu jos niekada negausi! Ji niekada nebus tavo!

Emilis iš striukės išsitraukia ginklą ir atkreipia į mus.

- Aš tau jos neatiduosiu! Ji niekada tau neatiteks...- karščiavosi Emilis.

- Ji jau priklauso man.- šaltu balsu taria Kailas, visiškai ignoruodamas jį, o kartu į jį ir mane atkištą ginklą.

Emilis vis labiau pradeda nervintis, o jo ranka, laikanti ginklą, drebėti. Įvertinęs tai, Kailas, viena ranka nustumia mane už savęs, o kita irgi išsitraukia ginklą ir nukreipia jį į Emilį. Bandau išlįsti į priekį, bet Kailas ranka mane sulaiko, o savo dideliu raumeningu kūnu mane užstoja nuo ginklo.

- Nori eiti iki galo?- ramiu tonu toliau kalba Kailas. – Manai, leisiuosi nušaunamas savo namuose kažkokios žiurkės?

Emiliui už nugaros stoja kitas vyras ir nukreipia į jį ginklą.

- Kovoji kaip bailys!- ėmė blaškytis Emilis, žvelgdamas tai į Kailo, tai į to kito vyro ginklą.

- Prašau...- įsikabinu į Kailo ranką.- Nežudyk jo...

Jis pažiūri į mane iš aukšto apsvarstydamas mano žodžius.

- Maldauju...

- Tuomet liepk jam išeiti.- pagalvojęs atsako jis.

Mane perpila lyg šaltu vandeniu. Jis verčia mane rinktis.

- Jau prieš aštuonis metus turėjau tave nudėti...- Emilis toliau grasina jam ginklu.

Staiga kitas vyras prisiartina prie Emilio ir įremia savo ginklą jam į galvą.

- Su tavim ir aš turiu nesuvestų sąskaitų. Geriau atiduok ginklą ir nešdinkis iš čia, nes aš pats savomis rankomis tave mielu noru nudėsiu...

- Emili...- suvaitojau.- nereikia, neverta... prašau...

Emilis, išgirdęs prašymą atkreipia į mane dėmesį. Žengiu link jo, bet Kailas mane sulaiko.

- Nuleisk ginklą...- paprašau Emilio.

Jis dvejoja, žvelgia tai į mane, tai į abu vyrus, bet galiausiai paklusta ir nuleidžia ranką. Anas vyras iškart perima iš jo ginklą. Kailas taip pat nuleidžia ir užsikiša ginklą už juosmens nugaroje. Lengviau atsikvepiu.

- Dabar dink iš mano namų.- suriaumoja Kailas.

- Be jos niekur neisiu. – vis dar priešinasi Emilis.