...man nebaisu...

Paliaubos

Pajuntu, kaip kažkas šaltas priliečia man delną. Tas jausmas maloniai ramina. Atsimerkiu ir pamirksiu. Matau baltas lubas.

- Mergaite, kaip jaučiatės?- paklausia moteriškas balsas švaria anglų kalba.

Pasuku galvą ir pažvelgiu į šalia manęs esančią moterį. Ji švelniai man masažuoja riešą.

- Bent porą dienų reikėtų dėvėti įtvarą, nes vėl prasidės tinimas. - švelniai nusišypsojusi ji toliau man trina riešą.

Moteris pagyvenusi, bet tikslaus amžiaus nusakyti labai sunku. Pradėję žilti plaukai kietai susukti į tvarkingą kuoduką. Moteris vilti akinamai baltą palaidinę, o prie apykaklės įsisegusi nedidelę santūrią sagę. Ištraukiu ranką iš jos delnų ir bandau atsisėsti. Pasimiršusi pasiremiu sužeista ranka ir ją persmelkia skausmas.

- Atsargiai, mergaite.- ji padeda man atsisėsti.- tuojau atnešiu įtvarą.

Susiimu skaudamą riešą. Jis tikrai vėl pradėjęs tinti ir raudonai mėlynas. Išgirstu atsidarant duris.

- Ar ji pabudo?- tyliai paklausia Kailas itališkai.

- Taip, pone, ką tik. - švelniai atsako ji. - Uždėsiu įtvarą ir paruošiu vakarienę.

Įsitempiu ir sutikusi jo piktą žvilgsnį pasimuistau. Aš tikrai buvau pasiryžusi jį nužudyti... O jis mane... Sugrįžusi moteris uždeda man įtvarą ir stipriai suveržia. Krūpteliu nuo skausmo. Kailas kantriai laukia. Moteris, baigusi darbą, nieko nesakiusi pasišalina iš kambario palikdama mus vienus.

Kailas, pasitraukęs aukštyn marškinėlių rankoves ir atidengęs tatuiruotės kraštą, atsisėda ant lovos krašto. Bandau išlipti pro kitą pusę, bet jis sulaiko mane už rankos.

- Po to, ką iškrėtei apačioje, turėčiau tau gerai iškaršti kailį, kad net atsisėsti negalėtum...- aš bandau ištraukti ranką, bet jis tik prisislenka arčiau manęs.- Manau jau laikas mums pasikalbėti ir tau suprasti savo vietą.

- Neturiu tau ką pasakyti...- bandau ištraukti ranką, bet jis tvirtai ją laiko.

- Ir gerai. Kalbėsiu aš, o tu viską krausiesi į savo galvelę, gerai?- jis kietai sukanda žandikaulį.

- Tu...

- Tu tylėsi ir klausysi, gerai?

Linkteliu galvą ir jis paleidžia mano ranką. Atsisėdu tiesiau, o jis pasisuka į mane, uždėdamas sulenktą koją ant lovos. Jis dar aukščiau trukteli savo marškinių rankoves apnuogindamas riešus. Žiūriu į jo tatuiruotės raštą ir bandau suprasti, kas joje pavaizduota.

- Ar žinai kas aš esu?- paklausia jis.

- Tu tikras...- pradedu, bet jis rankos mostu mane sustabdo.

- Be įžeidinėjimų, gerai?- Jis giliai įkvepia ir susitvardęs vėl pradeda iš naujo.- Kaip jau žinai, esu Kailas Makena. Čia mano namai, mano pasaulis. Esu gan žinomas žmogus, todėl tavo išsišokimai man ne tik kad nepatinka, bet ir kenkia. Tu esi mano žmona, tad ir reikalausiu, kad ir elgtumeis atitinkamai. Bent jau prie kitų. Nepakęsiu tavo išdaigų, atsikalbinėjimų ir įžeidinėjimų. Už juos bausiu. Žiauriai. Niekam nebūtina žinoti kokiomis aplinkybėmis mes kartu, net ir mano šeimai, supratai?

- Gėdiniesi savo poelgių?- nesusilaikau jam neįkandus.

- Matau, tu nesupranti manęs? Aš nieko nesigėdinu ir tuo labiau nesigailiu. Bet kada galiu pakartot ir, patikėk, su didžiausiu malonumu. Tai bent patylėsi kol baigsiu?- nieko neatsakiau, o jis tęsia toliau. - Kaip ir minėjau, šiuose namuose kartu gyvena ir mano šeima, tad tu gerbsi juos, supratai? Ir nekalbėsi ko nereikia. Niekam. Čia tik mūsų reikalas.