...man nebaisu...

Ji ir mano sąžinė

Tamsoje žybteli žiebtuvėlio ugnis, iškart raudonomis kibirkštimis nusėdama cigaretės galiuką. Įtraukiu giliai į plaučius dūmus ir akimirkai juos sulaikau. Net pajaučiu, kaip nikotinas pasiekia kiekvieną mano ląstelę. Iškvėpiu lėtai besimėgaudamas dūmais. Stebiu, kaip balti dūmai lėtai susilieja su naktimi.

Jau antra nakties, o aš vėl nemiegu. Pastaruoju metu tai vyksta nuolat. Negaliu užmigti, nes vos tik užmerkiu akis, matau ją ant vonios grindų. Apsuptą kraujo. Jau seniai taip nebuvau išsigandęs ir pasijutęs bejėgis, kaip tada, kai pamačiau ją persipjovus riešą. Tas vaizdas niekaip manęs nepalieka, o likęs randas ant jos švelnios odos man tai nuolat primins. Jeigu turėčiau sąžinę- ji mane užgraužtų negyvai. Laimei, jos neturiu.

- Nesimiega?- išgirstu brolio balsą ir pasukęs galvą pamatau jį stovintį netoliese.

- O tau?- sumurmu vėl įtraukdamas dūmus į plaučius.

- Nesimiega, kai po kambario langu jau kelintą kartą yra rūkoma. - Jis atsisėda šalia manęs. Mažojo broliuko draugystės man trūko mažiausiai šį vakarą. - Kas tave kamuoja, Kailai?

Pavartau akis ir vos susilaikau neprunkštelėjęs.

- Tai tu rytoj tikrai išvyksti į Paryžių?- pradeda eiti aplinkkeliu brolis. Per daug gerai jį pažįstu ir žinau, kad jis greitai neatšoks. Tiek iš tos ramybės.

- Aha.- sumurmu nukratydamas pelenus.

- Nemanau, kad tai labai gera mintis, juolab, kai ten kilęs toks skandalas.

- Aš viską sutvarkysiu.- atsakau ir viliuosi, kad jis greitai paliks mane vėl vieną.

- Kodėl laikaisi įsikibęs tų sklypų? Kam jie tau? Elgiesi neapgalvotai ir labai daug rizikuoji.

Prunkšteliu nuo jo žodžių. Ne jam mokinti mane apie investicijas ir galimas rizikas.

- Tai labai gera investicija. Ir taip, aš viską apgalvojęs.

- Tu pastaruosius mėnesius kaip nesavas. Piktas ir impulsyvus. Ar tavo įsikišimas nepablogins padėties?

- Aš viską sutvarkysiu.- patikinu jį ir jaučiu kaip viduje pradeda kilti pyktis.

- Ten dabar tik ir kalba apie tave. Atvykdamas tik dar labiau pakurstysi ugnį.- jis atlaiko mano piktą žvilgsnį ir palinksta arčiau manęs.- Ir nemanau, kad gerai darai, kad tempiesi paskui ir Melitą.

- Ji mano žmona, todėl ji lydės mane.

- O kaip ta tavo manekenė? Nepavyduliaus?

- Su ja viskas baigta.- užgesinau nuorūką ir atsisukau į brolį.- Tai Lena paskleidė gandus apie mūsų tipo atnaujintą draugystę.

- Kodėl ji turėjo taip pasielgti?

- Nes pavariau ją. Ji niekaip nesusivokia, kad viskas tarp mūsų buvo baigta jau seniai.

- Tai kodėl tampaisi su ja? Pažiūrėk kokios pasekmės.

- Nepamokslauk man, gerai?- atsistoju ir nueinu iki verandos krašto.- jeigu būčiau žinojęs, kad tai ją prives prie...- nutylu, nes man prieš akis vėl iškyla jos vaizdas ant vonios grindų.

- Ji tau per gera, per silpna varžovė. Žiūrėk, kaip ją sužlugdei, palaužei. Net ir toks kaip tu turi turėti sąžinės.

- Paryžiuje ją pristatysiu kaip savo žmoną...- atkertu jam praleisdamas pro ausis jo žodžius. Ji tik atrodo silpna, kai nori, tai gali išleisti nagus. - Tai atitrauks spaudos dėmesį nuo sandorio.

- Ir atiduosi ją sudraskyti vilkams? Pasižiūrėk kas šiandien buvo. Manai, ji pakels?

- Aš būsiu šalia. Taip bus geriau.

- Kodėl? Kodėl išvis laikaisi jos įsikibęs? Nejau nematai, kad ji per daug nuoširdi ir naivi. Ji pradeda per daug tikėtis iš jūsų santykių.

Žinau, kad brolis teisus. Matau jos žvilgsnį. Ji tik eilinė moteris, kuri neatsispiria mano kūnui ir nemato mano juodos sielos. Ji tikrai labai naivi: užtenka parodyti bent truputi dėmesio ir ji iškart pradeda kabintis į mane.

- Aš noriu, kad ji mane įsimylėtų.- išsitraukiu dar vieną cigaretę ir ją prisidegu.

Brolis žvelgia į mane nustebusiu žvilgsniu. Net pats nustebau, kad jam tai pasakiau.

- Ir kas tada?- paklausia jis prisimerkdamas.

- Tuomet ji niekur nebėgs. - atsakau truktelėdamas pečiais. Ji bus mano. Tik mano. - Ir pastos.

- Kodėl taip elgiesi su ja? Jai reikia atsigauti po vaiko netekties.

- Gydytojai tvirtina, kad fiziškai ji greitai bus pasiruošus pastoti.

- Negaliu patikėti, kad tu gali būti toks nejautrus.- brolis papurtė galvą ir atsistojo prieš mane.- Nori dar kartą ją privesti iki savižudybės? Šį kartą iki galo?

- Žiūrėk kaip kalbi su manimi!- vos tvardausi.- Man jau trisdešimt vieneri, noriu šeimos. Noriu vaikų.

- Jos sąskaita? Negaliu patikėti, kad tu toks beširdis. Ir koks jos gyvenimas bus su tavimi? Turės nuolat kęsti ne tik tave, bet ir tavo romanus?

- Tai ne tavo reikalas. Nesikišk į mano asmeninį gyvenimą!

- Prieš ką šį kartą maištauji? Suauk pagaliau ir susitvarkyk gyvenimą! Arba ją paleisk arba elkis su ja atitinkamai.

Nieko neatsakau ir žvelgdamas į tamsoje skendintį sodą bandau įsivaizduoti mūsų bendrą gyvenimą. Labai negerai išėjo tas skandalas su Lena. Nepagalvojau, kad sulauksim tiek dėmesio. Bereikalingai buvo išpūstas burbulas, nes nieko tarp mūsų nebuvo. Na, žiauriai norėjau ją išdulkinti, bet paskutinę akimirką apsigalvojau, nes prieš akis buvo tik skaisčiai žalios akys pilnos ašarų, o galvoje skambėjo jos balsas, liepiantis išeiti... Tas vaikas irgi buvo mano! Aš turėjau tokią pat teisę jo gedėti, kaip ir ji. Pykstu iki šiol, kad ji išvarė mane. Niekas niekada taip nesielgia su manimi.

- Kailai, noriu, kad pagaliau susitvarkytum gyvenimą. Turi žmoną, sakai, kad nori vaikų, šeimos... Tai kas negerai?- jau švelniau klausia brolis manęs.

Susimąstau. Ir ko man reikia? Jos. Noriu jos kūno, noriu, kad ji atsiduotų man kūnu ir siela. Ji nevaržoma, emocinga, pilna jausmų, tad galiu tik įsivaizduoti kokia palaima bus ją dulkinti, kai ji šauks mano vardą. Nes prisiekiu Dievu, jeigu ji greitu metu man nepasirašys, pasiimsiu ją pats, patinka jai ar ne. Ji kaip narkotikas: vieną kartą paragavęs, nori vis daugiau. O man jau per ilgai užsitęsė abstinencija.

- Aš greitai gausiu viską ko noriu.- atsakau greičiau sau, nei Korbiui.

- Žiūrėk, kad pats neturėtum padarinių. Mačiau kaip žiūri į ją...

- Nenusišnekėk. Tai tik dalis spektaklio.- atsakau išpūsdamas dūmus į tamsą.

- Tuomet jūs abu labai geri aktoriai arba per daug naivūs.- brolis paploja man per petį ir palieka pagaliau vieną.

Pakeliu akis į naktinį dangų. Dar nė viena man neatsispyrė. Ji irgi ne išimtis. Nes aš sąžinės neturiu, todėl pasiimsiu ko noriu.