...man nebaisu...

Demonas

Visą naktį nesudėjau bluosto. Jis užmigo neužilgo ir visą naktį klausiausi jo gilaus kvėpavimo. Kai užsimerkdavau, išgyvendavau vėl kiekvieną tą siaubingą akimirką.

Vis dar sėdėjau kamputyje ir pasidėjusi galvą ant kelių stebėjau, kaip pirmieji naujos dienos spinduliai keliavo kambariu.

Jau pilnai prašvitus išgirdau kad jis nubudo. Jis pasirąžė ir atsisėdo lovoje, kojas nuleisdamas žemyn. Jis delnu pasitrynė sprandą. Jo plačioje nugaroje sutrūkčiojo raumenys. Tik dabar pamačiau, kad jo delnas sutvarstytas, o per tvarstį matosi sukrešėjęs kraujas. Jis taip pat pasižiūrėjo į savo sužeistą ranką, o to atsigręžė į mane. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš greitai nuleidau akis. Jis atsikėlė, nuėjo į vonią ir išgirdau bėgant vandenį. Netrukus jis išėjo šluostydamasis plaukus, o kitu rankšluosčiu apsijuosęs strėnas.

Stipriau įsisukau į antklodę ir atsistojau. Kai jis pasilenkė prie savo krepšio, šmurkštelėjau pro jį į vonią ir užtrenkiau duris. Greitai įbėgau į dušą. Jis buvo pilnas karštų garų. Nusiprausiau nešlapindama plaukų. Laimei vonioje vis dar buvo vakar mano palikti rūbai. Aišku, norėjosi švarių drabužių, bet nenorėjau jo prašyti. Bandžiau pakelti drabužius, bet smarkiai sudiegė ranką. Mano riešas buvo ne tik ištinęs, bet ir pradėjęs mėlynuoti. Na ką gi, turbūt turėsiu įprasti prie mėlynių...

Apsirengiau ir pirštais bandžiau bent kiek iššukuoti susivėlusius plaukus. Guodė mintis, kad jie bent jau švarūs. Krūptelėjau pasigirdus beldimui į duris.

- Turi dvi minutes.

Pagriebiau sportinį megztinį ir įsisupau į jį. Prikišau veidą arčiau veidrodžio ir bandžiau rankove pasišluostyti akis. Dieve, šiandien dar baisesnė nei vakar. Sutinusi lūpa, juodi paakiai, pradėjusi žaliuoti mėlynė. Apžiūrėjau sužeistą akį, bet jau, laimei, akies obuolyje kraujosruva buvo išsivaikščiojus.

Palinkėjusi savo atvaizdui sėkmės (kurios man tikrai labai reikės), atidariau duris. Prisėdau prie lovos krašto ir pasilenkiau apsiauti aukštakulnius.

Kailas per galvą apsirengė baltą nertinį, kuris dar labiau paryškino jo tamsų gymį ir juodus plaukus. Barzda jau buvo gerokai pailgėjusi, o primerktos akys sekė kiekvieną mano krustelėjimą. Jis pritūpė užsirišti batų.

- Einam.- vėl sukomandavo jis atsitiesdamas.

Pagriebęs ir apsirengęs nuo kėdės atlošo savo striukę, vyras priėjo prie durų ir įkišo vieną ranką į kišenę. Žengiau porą žingsnių durų link, bet sustingau pusiaukelėje. Mano pagrobėjas nustebęs ištraukė iš kišenės piniginę ir pavartė ją rankoje. Jis lėtai pakėlė akis ir pažvelgė į mane, o mano širdis sustojo plakusi. Atsegęs piniginę ir akimis permetęs jos turinį, jis įsidėjo į vidinę striukės kišenę. Kailas atrakino duris ir plačiai man jas atvėrė. Aš sunkiomis kojomis žengiau jų link. Man einant pro šalį jis tarė:

- Kai kitą kartą sugalvosi kraustyti man kišenes, bent jau įsitikink, kad padėjai į tą pačią vietą.

Vaidindama, kad jo pastaba nė trupučio manęs nesujaudino, išėjau iš kambario. Nusileidome į valgomąjį. Prie stalo jau sėdėjo Tomas ir kirto pusryčius.

- Ankstyvas.- tarė jam Kailas sėsdamasis priešais jį.

Jis žvilgsniu liepė sėstis man šalia jo, bet aš specialiai įsitaisiau šalia Tomo, priešais jį. Mano priešininkas tik primerkė savo tamsias akis, bet nieko nesakė. Mums atsisėdus, iškart pasirodė vakarykštė moteris ir padėjo priešais mus kavos puodelius. Kailas trumpai išdėstė sekančius nurodymus. Moteris klausėsi jo kartas nuo karto sulinksėdama galva ir, net į mane nepažvelgus, ji išėjo.

- Visą naktį rašinėjau Ameliai. Tu man daug skolingas už tai.

- Išsiaiškinsit.- burbtelėjo Kailas.

- Matau blogai nusiteikęs...

Kailas tik ironiškai kilstelėjo antakį.

- Rytoj, o dar geriau šiandien, sutvarkyk santuokos įteisinimą.

- Nepergyvenk, net namo nespėsi grįžti ir viskas bus sutvarkyta.

- Taip pat sutvarkyk jos pasą. Nenoriu jokių nemalonumų.

- Žinoma, bose.

Moteris grįžo su skrebučiais ir jogurtu užpiltais vaisiais. Ji padavė vieną lėkštę jam, kitą- padėjo priešais mane. Buvau tokia pavargusi, kad net negalėjau pagalvoti apie maistą. Net kavos kvapas dirgino mane. Be to, labai skaudėjo ranką. Sukišau ją visą į rankovę. Skaudėjo taip stipriai, kad net negalėjau ištiesti tos rankos pirštų.

- Valgyk.- vėl įsakė jis ir šaukštu parodė į maistą.

- Pasprink...- sušnypščiau aš, bet jis išgirdo.

Jis lėtai gurkštelėjo kavos, pro puodelio viršų stebėdamas mane.

- Neliepsi užsikrušti kaip vakar?

Su kaire ranka sugriebiau Tomo sulčių stiklinę ir jau ketinau sviesti į jį, bet Tomas suskubo išplėšti ją man iš rankų ir padėti tolėliau nuo manęs. Kailas atsilošė kėdėje ir, vis dar žiūrėdamas į mane, šyptelėjo. Norėjosi jam nuo veido nukrinti tą šypsenėlę, bet jis pakilo.

- Gerai, važiuojam.

Tomas baigė gerti kavą ir irgi atsistojo. Prisiverčiau ir aš atsistoti. Žengiau išėjimo link, kai Kailas man per pečius atsainiai permetė ranką ir staigiai ją sulenkė. Aš trenkiausi jam į krūtinę.

- Tu net neįsivaizduoji kas tavęs laukia, mažyte.

Jis laikė sulenktoj rankoj prispaudęs man sprandą. Delnais įsirėmiau jam į krūtinę, bet jis nepaleido.

- Išmokysiu tave man paklusti.

Jis pabučiavo man į plaukus ir mane paleido. Pamačiau, kad netoliese stoviniavo vakar matytas pilvotas vyras. Kailas nusekė paskui jį į kabinetą. Aš su Tomu likome jo laukti hole.

- Kodėl tu prisidedi prie viso šito, Tomai?- paklausiau jo lietuviškai.

Jis atsiduso ir atsisuko į mane.

- Jis mano draugas.

- Kas dabar man bus?

- Gyvensit ilgai ir laimingai.

- Turbūt juokauji?- pradėjau karščiuotis.- jis sadistas!

Tomas tik nusijuokė ir pasitrynę smakrą.

- Jis nusikaltėlis, jis gyvulys, jis...

- Tavo vyras. - rimtu ir griežtu balsu nutraukė mane.- Todėl jau pradėčiau mokytis jį gerbti.

- Gerbti ką? Jį?

- Aš visada žavėjausi Kailo gebėjimo toleruoti kvailius, bet tu pranokai visus ir matai pasekmes.

Nesusilaikiau pakėlusi kairę ranką trenkiau jam antausį. Jis susiėmė už skruosto.

- Pradėk galvoti smegenimis, Melita, kitaip liksi visa mėlyna. - tarė Tomas pasitrindamas skruostą.

Pasijutau lyg gavusi antausį atgal. Tomas visiškai šališkas ir tikrai neišduos draugo. Visą šią sceną stebėjo Kailas sukryžiavęs rankas ant krūtinės.

- Viskas gerai?- itališkai jis paklausė Tomo, o šis linktelėjo ir nieko nesakęs išėjo pro duris.

Kailas paspaudė ranką plačiai besišypsančiam storuliui vyrui, kuris beperstojo jam dėkojo ir linkčiojo, lyg jis būtų karališkosios šeimos narys.

Kailas, ištrūkęs iš to vyro gniaužtų, priėjo prie manęs ir uždėjęs ranką ant liemens, išsivedė į lauką.