...man nebaisu...

Pabėgimas

Bėgau mišku kol visiškai sutemo, o jėgos galutinai apleido mane. Nežinau, kiek laiko prabėgo ir kiek toli aš nubėgau, bet vis drąsinau save bėgti pirmyn kol plaučiai pradėjo degti. Atsišlieju prie medžio ir bandau atgauti kvapą. Kartu klausausi, ar manęs kas nesiveja, bet aplink girdėti tik įprasti miško garsai. Susmunku ant žemės ir pasitrinu skaudamas pėdas. Vietomis jos kiek smarkiau įdrėkstos šakų ir nežymiai kraujuoja. Nuo pabėgimo buvo sukilęs adrenalinas, tad beveik nejučiu skausmo, tik pulsavimą.

Atgavusi kvapą, prisiverčiu atsistoti ir skintis kelią toliau. Temo akimirksniui, tad kuo toliau, tuo mažiau matau kur eiti. Baimė vis labiau rakina mano kūną. Atrodo, kad valandų valandas einu, bet niekaip negaliu išeiti iš miško. Jau pradedu manyti, kad suku ratus.

Kai jau galutinai sutemsta, mane visiškai apleidžia paskutinės jėgos. Susmunku šalia didelio medžio ir pradedu verkti. Visą dieną kauptos emocijos pagaliau pasiekia viršų ir išsiveržia lyg vulkanas. Ranka užspaudžiu sau burną, kad neverkčiau balsu. Beprotiškai skauda galvą. Skauda visą kūną. O dar labiau mane plėšo neviltis. Nejau mirsiu sudraskyta žvėrių? Kas dabar bus? Kaip rasiu pagalbą? Ar tie vyrai manęs ieško? Kaip aš grįšiu namo? Ar man saugu ten grįžti? Juk tam vyrui Tomas tikrai parodys kur gyvenu...

Tokios mintys sukelia dar vieną ašarų bangą. Verkiu dėl savo apgailėtino likimo. Kodėl būtent man turi taip nutikti?

Staiga išgirstu keistą garsą ir nutylu. Įsiklausau. Po kelių akimirkų tas garsas pasikartoja. Tai... tai...šuns lojimas!

Be galo apsidžiaugiu. Lojantis šuo reiškia, kad netoliese gyvena žmonės. Apimta džiaugsmo įsiklausau iš kurios pusės sklinda lojimas. Sukaupusi paskutines jėgas pradedu eiti ton pusėn. Slenku pro medžius garso link.

Tolumoje pamatau žiburį ir man norisi net sušukti iš džiaugsmo. Pasileidžiu bėgti iš visų jėgų savo išsigelbėjimo link. Bėgu ir bėgu, nesvarbu, kad klumpu ant šaknų, o nukritusios šakos drasko man padus. Bet vis stūmiuosi į priekį. Negaliu pasiduoti. Negaliu atsiduoti fiziniam skausmui.

Ne iš karto suprantu, kad žiburiukai tai pasirodo, tai dingsta. Tik pakankamai arti priėjus suprantu, kad tai lėtai važiuojančio automobilio šviesos. Kadangi automobilis atvažiuoja iš priešingos nei pagrobėjai pusės, puolu į kelią prieš pat automobilį, kuris vos spėja sustoti manęs nepartrenkdamas.

Iškart pasileidžiu prie vairuotojo lango ir apdraskytais delnais pradedu į jį belsti.

- Prašau, padėkite, man reikia pagalbos!- šaukiu belsdama į stiklą.

Vairuotojo langas lėtai nusileidžia. Viduje tamsu, tik šviečia automobilio panelės skydelis.

- Prašau, man reikia į policiją, mane pagr...- bandau sakyti, bet nutylu.

Iš automobilio salono padvelkia muskuso kvapas. Pažįstamas kvapas, kuris tiesiog surakina mane. "Iškrušiu tave taip smarkiai..." nuskamba prisimenami žodžiai galvoje ir mane sukausto siaubas. Šie kvepalai tokie patys kaip to tamsos vyro... Pradedu trauktis atbula, kol pasileidžiu bėgti mišku kuo toliau nuo automobilio.