...man nebaisu...

Apie ką svajojom...

Įsirangome į lovą ir atsigulę veidu vienas į kitą, žvelgiame į akis.

- Iš tavęs to nesitikėjau...- taria jis. Jaučiu kaip iškart pradeda degti man skruostai.

- Tikiuosi patiko staigmena...- sumurmu nuleisdama akis.

- Labai. Tu kiekvieną akimirką mane stebini. Dar niekada nesijaučiau toks gyvas.- jau rimtai nusiteikęs kalba jis. – tu įnešei į mano gyvenimą chaoso.

- Negali būti. Tu mano gyvenimo nematei prieš tave. Tai tu mano chaosas.- surimtėjusi tariau jam. 

- Tai papasakok. Pasakyk nors vieną faktą, ko nežinau apie tave.

- Hmmm... – susimąstau.- na, vaikystėje viena iš svajonių buvo parašyti knygą. Romaną.

- Neparašei?

- Ne. Pasirodo tam reikia talento. O dabar tu.

- Aš?- jis giliai atsidusta. – mano vaikystės svajonė buvo tapti kosmonautu.

- Nesąžininga taip. Visi berniukai svajoja tapti kosmonautais... Sakyk ką nors pikantiškesnio.

Jis akimirką pagalvoja ir prisiminęs plačiai išsišiepia.

- Kai man buvo dvylika, nuvariau tėvo automobilį. Su Rikiu kartu. Toli nenuvažiavome, nes trenkėmės į medį.

- O siaube. Nenukentėjot? Kas jums buvo?

- Man lūžo ranka atviru lūžiu. Liko bjaurus randas.- jis ištiesia tatuiruotą ranką ir parodo po rašalu paslėptą randą, kurį reikia gerai įžiūrėti. – Kai Rikis pamatė kraują, jis apsivėmė, o po to nualpo...

Abu sukikename. Pirštu perbraukiu per randą, kurio plika akimi net nesimato pro rašalo pėdsakus.

- Dabar tu. Nustebink mane.

- Gerai, bet pažadėk nesijuokti.- jam linktelėjus, pradėjau pasakoti.- Vaikystėje, kai gyvenau su tikrąja mama, mama daug žiūrėdavo meksikietiškų muilo operų. Kai tėvas grįždavo girtas ir prasidėdavo ginčai, atsiguldavau į lovą į svajodavau, kad tai netikras mano tėvas. O tikrasis mano tėvas yra gražus aristokratiškas milijonierius, kuris išmaišė visą pasaulį ieškodamas savo vienturtės dukters ir galiausiai vieną dieną pasirodo ir išsiveža mane ir mamą į tolimus kraštus. Vėliau svajonės keitėsi man augant. Vienu metu pradėjau svajoti, kad vieną dieną į mūsų miestelį atvažiuos gražus ir turtingas princas ir mane išsiveš toli. Pasirinks ne tas populiarias merginas, o mane. Kaip Pelenėje.

Kailas išsišiepė.

- Na aš ne princas, bet išsivežiau tave. – jis ištiesia ranką ir man paglosto plaukus.

- Aš nujaučiau, kad tada vestuvių nebus. Žinojau, kad tu pasirodysi...- jo ranka sustingsta mano plaukuose. Susikaupiau ir virpančiu balsu kalbėjau toliau.- sapnavau tave. Kad tu mane stebi. Na, nemačiau tavęs, bet kai pamačiau tave pirmą kartą, supratau, kad tu tas šešėlis iš mano sapno. Tamsos vyras...- jis bando kažką įžvelgti mano akyse. Aš nusišypsau ir trumpai pabučiuoju jį. – Dabar tavo eilė. Pasakiau du faktus. Turi mane priblokšti.

Jis kurį laiką mane stebi ir kažką mąsto. Jau prarandu viltį, kad jis man kažką pasakos, kai galiausiai jis taria.

- Labai mažai kas žino tai... Mano pirmas verslas buvo baras. Nusipirkome su Sebastianu, kai dar buvome studentai. Savo dalį pinigų gavau dirbdamas modeliu.

- Ką? Rimtai?

- Neturėjau iš ko rinktis. Tėvas nebedavė pinigų, fizinio darbo nenorėjau... Tiesiog pasitaikė proga greitai užsidirbti.

- Oho. – nusistebėjau.- Nepyk, bet neįsivaizduoju tavęs modeliu. Tu toks... rimtas... vyriškas... Kaip... Neįsivaizduoju tave pusnuogį staipantis prieš fotoaparatą...

-Nesijuok...- sudrausmina jis mane.- Aš buvau vienų garsių italų mados namų klientas tikriausiai nuo pat kūdikystės. Tiesiog pasiūlė man gerą honorarą, kad metus būčiau jų veidu ir tiek. Dalį uždirbtų pinigų investavau į barą. O didesnę dalį prašvaisčiau.

- Na, nematau, kad dabar vargtum. O kas buvo toliau? Kodėl investavai būtent į barą?

- Kad galėčiau nemokamai gerti.- pamatęs, kad nepatikėjau juo, jis giliai atsidūsta.- Tada buvau visai kitoks. Paskendęs purve. Tu net neįsivaizduoji kaip giliai galima į jį pasinerti... Todėl kai barą perdarėme pagal save ir jis ėmė nešti solidų pelną, su Sebu pamatėme, kad tai gera galimybė išbristi kiekvienam iš savo purvo.

- Mano tėvas visada tikėjosi iš manęs, kad prasigersiu ir dar nesulaukus aštuoniolikos būsiu apsikrovusi vaikais. Kaip ir visi kiti. Niekas iš manęs nieko nesitikėjo. Tad pilnai žinau, kaip sunku išlipti iš to purvo...

Jis pabučiuoja mane. Atsitraukęs perbraukia man plaukus.

- Leisk man tavimi pasirūpinti.- paprašo jis.

- Tik jeigu leisi, kad ir aš tavimi pasirūpinčiau...

Jis apkabina mane, o aš jį. Taip ir užmiegame. Susipynę rankomis ir kojomis.