...man nebaisu...

Cezaris su vištiena

Po kurio laiko įvažiuojame į nedidelį miestą. Privažiavę prie prekybos centro sustojame. Tamsusis vyras išlipa iš automobilio, o Tomas pasilieka su manimi. Mano pagrobėjui dingus, jis atsisuka į mane.

- Jis nėra blogas žmogus, tiesiog aplinkybės taip susiklostė.- taria jis žiūrėdamas į mane pro sėdynių tarpą.

- Ar pats tiki tuo ką sakai?- pasibjaurėju.

Jis dar bando kažką sakyti, bet mus nutraukia grįžęs tas vyras. Jis atsinešė nedidelį maišelį, kurį įmeta į daiktadėžę. Nieko nesakęs užveda automobilį.

Už poros gatvių sustojome greitojo maisto užkandinėje. Sustojome ne prie užsakymo langelio, bet tolėliau aikštelėje. Persimetę keliais žodžiais, Tomas išlipa iš automobilio ir patraukia į vidų.

Tamsusis vyras, išlipęs iš automobilio, atidaro bagažinę ir iš jos ištraukia sportinį krepšį. Atidaręs mano dureles, jis iš sportinio krepšio ištraukia juodas sportines kelnes ir juodus trumparankovius marškinėlius.

- Imk, kol kas turėtų užtekti, vėliau nupirksiu naujų drabužių.

Paėmiau drabužius. Nelabai turiu iš ko rinktis, nes sėdėjau su purvina, šlapia ir kruvina suknele. Jis užtrenkė dureles ir nusisukęs įsirėmė į dureles. Pamačiau kaip žybtelėjo žiebtuvėlio liepsna jam prisidegant cigaretę.

Greitai pasikėliau suknelę ir apsimoviau kelnes. Nors ir nebuvau labai plona, bet tose kelnėse tiesiog paskendau. Nors mano ūgis tikrai nėra mažas, bet jos buvo žymiai per ilgos. Įsitikinus, kad jis ir toliau į mane nežiūri, bandžiau atsisekti nugaroje esantį suknelės užtrauktuką, bet skaudami ir sumušti raumenys neleido net suimti jo, o ką jau kalbėti apie atsegimą.

Neturėdama iš ko rinktis, pabeldžiau į langą. Jis iškart atsisuko ir atidarė dureles.

- Negaliu atsegti...- tyliai pasakiau ir atsukau jam nugarą.

Nieko nesakęs jis numetė nuorūką ir pasilenkęs lėtai atitraukė užtrauktuką. Atsegdamas šiltais pirštais perbraukė man per sprandą, kaklą ir stuburu nusileido žemyn. Mane lyg elektra nutrenkė. Ten, kur jis lietė, oda pasišiaušė.

Atšoku nuo jo ir duodu suprasti, kad daugiau jo pagalbos nereikia. Jis vėl įsiremia į dureles ir išsitraukęs kitą cigaretę, prisidega.

Kiek leido skaudamas kūnas, išsirangiau iš suknelės ir apsirengiu marškinėlius. Jau buvau bebaigianti renktis, kai vėl netikėtai atsidarė automobilio durelės.

- Sėskis į priekį.- tarė jis.

Nuėjęs į automobilio galą, iš bagažinės dar kažką ištraukė. Aš tuo tarpu pasiraitojau kelnes iki kulkšnių, kad neprisiminčiau, kai lipsiu iš automobilio. Mano nuostabai, tamsusis vyras atnešė mano aukštakulnius ir padėjo ant žemės prie durelių, kad lipant galėčiau apsiauti. Bandžiau kuo grakščiau išlipti ir iškart įsiauti į batelius, bet nekaip sekėsi. Jis ištiesė man ranką ir aš įsikibau į ją, kad neprarasčiau pusiausvyros. Nors mano bateliai buvo su nemažesniu nei dešimt centimetrų aukščio kulnu, bet vis tiek aš buvau už jį žemesnė. Mes atsidūrėme arti vienas kito. Pakėliau galvą ir pažvelgiau į jį. Per tą laiką, gerai į jį neįsižiūrėjau. Jo juodi plaukai viršuje netvarkingai sušiaušti styrojo trumpomis sruogomis, o šonuose buvo visai trumpi. O akys...net sunku apibūdinti. Galvojau, kad jos juodos, bet gerai įsižiūrėjus atrodo, kad tamsiai mėlynos su rudais rėželiais. Tankūs išlenkti antakiai ir primerktos akys suteikė jam atšiaurumo. Be galo ilgos tamsios blakstienos, taisyklinga nosis, ryški skruostų linija atspindėjo jo tobulą grožį. Tamsiais šereliais padengtas smakras tiesiog prašėsi perbraukiamas, kad įsitikintum, ar šereliai bado...