...man nebaisu...

Kas būtų, jeigu...

Pavalgę vyrai ir išgyrę mane, įsitaiso svetainėje. Nunešu jiems kavos ir jau pravėsusių sausainių. Dėliojant kavos puodelius, pagaunu Domą žvelgiant į mano riešą. Aš nesegiu apyrankės! Padėjusi puodelius, instinktyviai paslepiu ranką už savęs. Kailas irgi pastebi mano šį elgesį, todėl suima mano ranką ir pabučiuoja į delną.

- Aš jau eisiu.- tariu, bijodama pakelti į Kailo draugą akis. - Gero vakaro.

Kuo greičiau pasišalinu. Man tolstant išgirstu Domo balsą:

- Nejau vėl kartojasi tas pats? Ji irgi pjovėsi venas dėl tavęs?- jo balsas buvo susirūpinęs.

Žinau, kad negražu, bet sustojau pasiklausyti ką jie kalba. Pasislepiu už kampo ir sulaikiusi kvapą laukiu ką Kailas atsakys.

- Šį kartą viskas kitaip.- liūdnai taria Kailas ir mano širdis sustoja.- Ji žudėsi iš tikro. Vos pavyko ją išgelbėti...

- Ar todėl ir vedei? Nes žudėsi?- tyliai klausia Domas, kad vos išgirstu.

- Ne, ne todėl. Aš ją tikrai nuskriaudžiau.- kiek patylėjęs pridūrė.

- Ar žinai ką darai? Man neramu labai dėl tavęs... Tu pasikeitei.

- Žinau ką darau. Neverta jaudintis.- atsidūsta giliai Kailas.

- Tiesiog toks elgesys tau nebūdingas.

- Nenoriu dabar kalbėti apie tai. Geriau papasakok kaip tau sekasi. Jau išsiskyrei?

- Taip, praėjusią savaitę.- šį kartą jau Domas atsidūsta.- Už dviejų savaičių vyks teismas dėl dukters globos.

- Ir? Laimėsi?

- Žinoma. Tikrai nepaliksiu dukters.

- Ar motina sutinka atsisakyti teisės į dukterį?- pasidomi Kailas.

- Kur ji tau sutiks...- piktai nusijuokia jis.- Ta kalė nuteikė dukrą prieš mane, prikalbėjo, prigąsdino ją. Įsivaizduoji, mano paties dukra bijo manęs.

- Laikui bėgant ji apsipras su tavimi.

- Tikiuosi. Planuoju įsikurti Milane, kad nereikėtų jos tampytis po keliones ir ji galėtų lankyti mokyklą.

- O žmona? Ką ji į tai, kad dukrą išveši į kitą šalį?

- Na, ji... kelia scenas. Teisme puolė verkdama ant kelių prieš teisėją, kad neatimčiau dukters. Sukėlė tikrą dramą.

- Ir?

- Pasiūliau dešimt milijonų ir namą Londone, kad ji nebeieškotų nei manęs, nei dukters. Ji sutiks. Neturi kur dingti.

- Jeigu reikės kokios pagalbos, tik sakyk.- Kailo balsas perveria širdį.- Jeigu reikės, Tomas gerai nusimano šiuose reikaluose.

Nebegalėjau daugiau klausyti ir tyliai nusliūkinau į kambarį. Pasiėmiau knygą, bet negalėjau sutelkti dėmesio. Todėl ir sakoma, kad jeigu klausaisi paslapčiomis, tai paskui ir būna... Negaliu suvokti, kaip Dominikas, nors jo visai ir nepažįstų, taip lengvai iš motinos gali atimti vaiką? O Kailas? Jis nė kiek nesistebi tuo. Net palaiko draugą! Nuojauta, kad tiek mano vyras, tiek ir jo draugai, yra pavojingi, vėl sugrįžta. Tai, kas juos supa aplinkui, yra ne vaikų žaidimai. Jie labai stambūs gyvenimo žaidėjai ir turiu to nepamiršti...

Po geros valandos į miegamąjį ateina Kailas ir įsitaiso šalia manęs.

- Kaip jautiesi?- paklausia jis.

- Tavo draugas išėjo?- pasidomiu.

- Taip. Ar kas nutiko? Atrodai liūdna...

- Tik pavargusi. - atsakiau vengdama žiūrėti į akis.

- Melita, kas neduoda tau ramybės?- griežtu balsu paklausė Kailas.

- Tiesiog mąsčiau. - užverčiau net nepradėtą skaityti knygą.- Kas būtų, jeigu nebūčiau persileidus? Jeigu būtų jis išgyvenęs?

Kailo veidas persikreipia, o skruosto raumuo sutrūkčioja. Jo žvilgsnis pasidaro šaltas.

- Dabar būtume trise.- po ilgos pertraukos atsako jis.- Kodėl apie tai galvoji?

Išlipu iš lovos ir prieinu prie lango. Tolumoje žvelgiu į apšviestą Eifelio bokštą.

- Ar tu irgi iš manęs būtum atėmęs vaiką?- susikaupiu ir vienu kvėptelėjimu išrėžiu atsisukdama.

Kailas išplečia akis iš nuostabos.

- Nepyk, praeidama nugirdau jūsų pokalbį. Nenorėjau...

- Tu nelygink Domo ir mūsų situacijos.- Kailas piktai primerkė akis.

- Man tiesiog... pasidarė baisu, nes tu palaikai jį...

- Taip aš jį palaikau ir padėsiu jeigu jam reikės.

Net susigūžiu nuo jo žodžių.

- Tai jeigu būtų skyrybos ir turėtume vaiką, tu jį iš manęs atimtum?

Suprantu iš jo žvilgsnio, kad jis žino atsakymą, tik vengia prisipažinti. Suvokusi geriau kaip niekada anksčiau, kad jis net nemirktelėjęs galėtų ramia sąžine mane sunaikinti, noriu dingti kuo toliau.

- Aš...einu arbatos...- sumikčioju.

Man pasisukus eiti, mane prisiveja Kailo balsas:

- Dominikas užstatė vaiką vienai merginai. Jai pastojus jis vedė ir suteikė dukrai pavardę, namus ir visą kitą. Jis užsiima nafta, todėl jis visą laiką keliauja. Jo žmona nevengia jį apgaudinėti ir to neslepia. Jis labai ilgą laiką taikstėsi su tuo vien dėl dukters. Tu nepažįsti jo žmonos. Jai svarbi tik ji pati. Dukters neatiduoda vien todėl, nes ji jos raktas į Domo piniginę. Domo vietoje jau seniai būčiau išsiskyręs, nes kenčia labiausiai dukra. Tad nelygink mūsų.

Galbūt jis ir teisus. Atsisuku ir pažvelgiu į jį. Jo žvilgsnis mane tiesiog gręžia kiaurai.

- Niekada tau neatleisčiau neištikimybės.- griežtai taria jis griežtai ir... perspėjančiai.

Jo žodžiai nusėda giliai manyje. Bet aš jo perspėjimo nepaklausau...