...man nebaisu...

Auklės

Nuvažiuojame pas Amelią į saloną. Viešnios jau laukė mūsų. Eglė iškart pribėga ir apsikabina mane. Nustembu nuo jos tokio šilto gesto. Jai atsiplėšus nuo manęs, supažindinu ją su Felisite.

- Melita, labai džiugu tave matyti. - cypauja Eglė.- Mano draugę tikriausiai pažįsti?

Pasisuku į jos draugę ir nežinau ar džiaugtis, ar apsisukus išeiti.

- Sveika, Melita,- ji irgi pribėga ir apkabina mane.- Nesitikėjau tavęs čia išvysti. Čia tai bent staigmena... Nesimatėme kiek? Penkerius metus?

- Sveika, Sandra. - pasisveikinu su įspūdinga blondine, kuri kadaise buvo mano artima draugė. Ir kuri vėliau tapo Emilio mergina... Tuo metu jį labiau domino Sandra nei aš. Ir gerai suprantu kodėl. - Ką čia veiki?

- Atvažiavau būti modelis Amelios kurtoms suknelėms. Būsiu jos reklaminis veidas.

- Kaip smagu.- atsakiau, bet kažkodėl visiškai nesidžiaugiau ją išvydusi. Jos čia mažiausiai trūko.

- Aš irgi taip manau. Kai Eglė papasakojo apie planuojamą madų pristatymą, nusiunčiau Ameliai savo nuotraukas ir jai patiko. Šiuo metu modelių agentūra mažai gali ką pasiūlyti, net ir tokiai kaip aš.- į jos žodžius atsakiau santūria šypsena. Pamačiau kaip Felisitė pavarto akis, nes Sandra tauškia angliškai. - O kaip tu? Nežinojau, kad gyveni Paryžiuje...

- Aš ir negyvenu. Gyvenu Milane.- bet iškart pasigailiu prasitarusi, nes jos akys sužvilga iš susižavėjimo.

- Tikrai? Aš kaip tik ruošiausi į Milaną kraustytis. Dabar galėsime nuolat bendrauti kaip senais gerais laikais. - matau kaip Felisitė vos laikosi nekikendama.- Ir man turėsi papasakoti, kas ten atsitiko per vestuves, kad pabėgai iš jų, palikusi Emilį prie altoriaus... Ir dar su kitų vyru... - Išgirdusi jos žodžius apie Emilio palikimą prie altoriaus norėjosi šaižiai nusijuokti. - Iš tavęs to mažiausiai visi tikėjosi. Suprasčiau jei tai būtų padaręs Emilis...

Šie jos žodžiai mane įskaudino. Žinau, kad nebuvau jo niekada verta, bet taip sakyti yra žiauru.

- Sandra, kai pamatysi dėl kokio vyro ji pabėgo, tai ne tik suprasi ją, bet ir žandikaulį išsinarinsi. - atėjo man į pagalbą Eglė paguodžiančiai šyptelėdama man.

Kukliai šyptelėjau jai atgal ir pamačiusi Amelią, atsiprašiusi nuėjau su ja pasisveikinti.

Mes visos visą popietę praleidome padedant Ameliai ruoštis už dviejų dienų įvykstančiam salono atidarymui ir madų šou.

- Tai tu pabėgai iš savo vestuvių?- pašnibždomis tarė Felisitė, užtaikiusi progą, kai nieko aplink nebuvo.- Ar tas kitas vyras, su kuriuo pabėgai buvo Kailas?

- Aš nepabėgau, o su juo išvažiavau. Čia skirtingi dalykai. Ir nieko nepalikau prie altoriaus, o tik bažnyčios kieme. - suburbėjau.- Ir taip. Tai buvo Kailas.

- Oho.- nusistebėjo ji.- Čia tai bent meilės istorija. Turėsi man ją papasakoti.

- Kada nors, Felisite, kada nors.- atsakiau ir toliau kibome į darbus.

Galiausiai, visai išsekusios, sukritome ant kėdžių. Beveik viskas buvo paruošta, liko tik smulkmenos.

Neiškarto supratau, kad kažkur skamba mano telefonas. Pasigriebiau rankinę ir ištraukiau mobilųjį. Ekrane švietė mūsų su Kailu nuotrauką. Telefone turiu jų daugybę, kaip ir jis. Nepajaučiu kaip išsišiepiau.

- Vau kaip gražiai atrodot.- pagyrė Eglė. Atsakiau jai šypsena.

- Klausau, - atsiliepiau į jo skambutį.