...man nebaisu...

Naktinėjimas

Dienos slinko viena po kitos monotonišku ritmu. Jau čia buvau du mėnesius. Ir kiekvieną dieną jaučiausi vis prasčiau. Nežinau kas, gal pasikeitęs klimatas, gal kitas maistas, bet kiekvieną dieną savijauta vis blogėjo. Pykino nuo visko ir visada. Buvau visada pavargusi. Kartas nuo karto pagalvodavau, kad galiu būti nėščia, bet nors ir trumpai, bet nedaug pakraujuodavau. Mėnesinės, nors ir buvo negausios, bet visiškai nereguliarios ir labai skausmingos. Negalėdavau kartais net iš lovos išlipti... Dėl pykinimo netekau daug svorio. Dar niekada, turbūt tik vaikystėje, buvau tokia liekna. Nors vienas privalumas. Jeigu ne Liucia, dėl kitų galėjau ir visai numirti, niekas net nebūtų pastebėjęs.

Po to įvykio, Kailas pasidarė atšiaurus ir su manim kalbėdavo tik kai tikrai kažko reikėdavo. Dažniausiai manęs vengdavo, tad praktiškai visai jo nematydavau. Kartais jis net paromis negrįždavo. Girdėjau tarnaites šnabždantis, kad jis leidžia laiką su kažkokia manekene. Bet pamačiusios mane jos visada nutyla. Tas labai žeidžia... Man nepatinka, kai už nugaros manęs gailimasi.

Esmės patirtas stresas blogai atsiliepė jos sveikatai, todėl Korbis išsivežė ją ir dukrą. Nors Kailas apie tai nekalbėjo, bet jutau, kad jis labai susirūpinęs ir dėl to kaltina mane. Tad patapau visų atstumtąją.

Guodė tik italų kalbos mokymasis. Susidraugavau su Liucia, kuri padėdavo man gilinti italų kalbos žinias. Prie jos prisidėdavo ir kitos tarnaitės. Neseniai pradėjo dirbti nauja kambarinė, kuri neužsičiaupdavo visą dieną. Iš dalies mane ji nervino, bet prisiverčiau pakęsti ją, nes bent jau kažkas su manimi bendraudavo.

Artėjo žiema, todėl oras kiekvieną dieną būdavo vis prastesnis, todėl dienas leisdavau name. Kailas visiškai mane izoliavo nuo aplinkinio pasaulio: negalėjau nei paskambinti, nei naudotis internetu. Apie išėjimą irgi neužsimindavo, o aš pirma ir nepradėdavau kalbos.

Vieną vakarą negalėjau užmigti. Skaudėjo pilvą, todėl nusileidau į virtuvę ieškoti gazuoto vandens. Man susiradus šaldytuve buteliuką vandens, už nugaros pajutau kvėpavimą. Staigiai atsisukau ir išvydau prieš save Kailą. Jis atrodė... kitoks... Ne iškarto supratau kas ne taip su juo, bet netrukus pajutau nuo jo trenkiant stipriu alkoholiu. Jis buvo girtas ir nenuleido nuo manęs akių.

- Išgąsdinai mane.- lyg niekur nieko bandžiau kalbėti, nors bijojau jo labiau už viską.

Jis nieko neatsako, tik sudeda abi rankas man prie galvos, taip įkalindamas mane. Jis palinksta link manęs.

- Tu padarysi iš manęs beprotį...- sušnibžda jis tyliai.

Pažvelgiu jam į akis. Jo tikrai labai gražios blakstienos. Na, dabar jis neatrodo toks pavojingas, greičiau- mielas. Jis yra iš tokių vyrų, kurie žino, kad jie yra gražūs ir tuo naudojasi. Ne išimtis ir su manimi. Jis tiesiog traukia mano žvilgsnį, o kai jis būna man švelnus...

Jis lėtai palinksta prie manęs ir mane pabučiuoja. Nuo jo sklindantis stiprus alkoholio tvaikas sukelia šleikštulį. Įremiu rankas jam į krūtinę ir stumtelėjau, bet jis nepajuda iš vietos. Kailas suima mano rankas ir pakėlęs man virš galvos, delnu juos surakina. Jis bučiniais nusėja man kaklą, leidžiasi vis žemiau... Užsimerkiu ir bandau susitvardyti nepradėjus šaukti.

- Nereikia...- bandau sakyti, bet jis bučiniu užčiaupia mane.

Jis kilsteli mane ir pakėlęs apsisuka. Pajuntu, kaip jis lenkia mane ant šalto granitinio stalo. Ašaros teka man skruostais ir dingsta plaukuose. Priešintis jam beprasmiška, jis vis tiek stipresnis už mane, o aš lieku nusėta mėlynėmis...

Jis ir toliau be perstojo mane graibo. Kiekvienas jo prisilietimas nudegina mano odą. Nebegalėdama daugiau sulaikyti raudos, sukūkčioju. Jis iškart pakelia galvą man nuo krūtinės ir pažvelgia į mane. Net ir prieblandoje matau jo blizgančias apsiblaususias akis. Užsimerkiu. Nebegaliu ilgiau tverti, noriu, kad jis greičiau baigtų... Jis tik švelniai pirštu nubraukia man ašaras.

- Aš ne tironas. Prašau, nelaikyk mane tokiu.

Atsimerkiu, o jis degančiomis akimis žiūri į mane. Atsisėdu. Jis atsitraukia per žingsnį nuo manęs ir įsitveria stalviršio. Nunarinęs galvą kurį laiką žvelgia į grindis. Jis atrodo piktas...prislėgtas...vienišas... Man suspaudžia širdį jį tokį matant...

- Eik iš čia. – taria jis pavargusiu balsu.- kitaip tikrai išprotėsiu... Dink!- Jis užrinka ir aš krūpteliu.

Nušoku nuo stalo ir išbėgu iš virtuvės. Kvapą atgaunu tik grįžusi į savo kambarį. Kas čia buvo? Nesuprantu... Tiesiog nesuprantu mūsų santykių. Nesuprantu kas man darosi. Kodėl vieną akimirką aš jo bijau, o kitą jau noriu prieiti prie jo ir prisiglausti...

Girdžiu, kaip jis nueina į savo kambarį ir užtrenkia duris. Susirangau lovoje ir bandau susivokti savo elgesyje. Jis mano priešas... Kartoju tai kol užmiegu.