...man nebaisu...

Bandant jį pažinti

Mintys kamavo mane ir likusią kitą dieną. Nekantriai, bet ir su baime laukiau vakaro. Nuo vakar vakaro Kailo nebuvau mačiusi, tad bijojau, kad galbūt ne taip jį būsiu supratusi.

Kai jau reikėjo ruoštis vakarui, mane apėmė tikra isterija. Nežinojau ką apsivilti. Nors ir didžiulė drabužinė buvo sausakimša naujausių geriausių dizainerių vakarinių suknelių, bet visos buvo be rankovių arba trumpintomis, todėl niekaip neuždengė ryškiai raudono netaisyklingo šukės pjūvio. Geriausio ką pavyko rasti tai virš kelių juodą suknelę tiulio rankovėmis. Nėriniai nepaslėpė visiškai žaizdos, bet bent jau tiek uždengė. Plaukus palikau palaidus, leidus bangomis kristi už nugaros. Tikiuosi, kad jam patiksiu tokia. Jis juk pripratęs prie prabangiai ir įspūdingai atrodančių moterų, tad nenorėčiau jam pridaryti gėdos. Pažvelgiau į laikrodį ir nusikeikiau. Buvo jau kelio minutės po septynių. Paskubomis pasitaisiusi makiažą ir matiniais lūpų dažais pasidažiusi lūpas, pažvelgiau į galutinį vaizdą. Vaizdas gal ir neblogas tokioje situacijoje. Pasigriebusi rankinę, nusileidau į apačią.

Girdėjosi balsai iš svetainės. Nedrąsiai įėjau į kambarį. Mane pamačiusi Esmė plačiai nusišypsojo ir parodė nykštį į viršų. Kailas pažvelgė į mane ir pajutau kaip nuraudau iki pat pirštų galiukų. Jis kurį laiką į mane taip ir spoksojo. Pradėjau abejoti ar tinkamą suknelę išsirinkau. Gal ji per trumpa? Gal matosi mano randas? Patempiau rankovę, bandydama jį kuo daugiau paslėpti. Mano judesys iškarto liko Kailo pastebėtas. Jis priėjęs prie manęs, paėmė mano ranką. Jis pabučiavo man šalia pjūvio. Užsimerkiau bandydama nesusigraudinti. Staiga pajutau kažką šalto. Atsimerkiau ir pažvelgiau į savo riešą. Mano riešą juosė plati baltojo aukso apyrankė, kuri uždengė visą pjūvį. Ant jos buvo išgraviruotas lotoso žiedo kontūras, kuris buvo papuoštas mažais akmenėliais. Beveik buvau tikra, kad ten tikri deimantai.

- Manau, drąsiau juosiesi ją turėdama.- sušnibždėjo Kailas.

- Ačiū. – padėkojau,- ji nuostabi.

- Danielės neprilygs gaminamai, bet manau, šį vakarą bus pats tas.

Šyptelėjau jam ir pažvelgiau į kitą riešą. Danielės dovanoto angeliuką nešioju nuolat. Kailas taip pat.

- Pasiruošusi?

- Taip.- atsakiau.

Ir tik dabar supratau, kad mes kambaryje ne vieni. Pažvelgiau į Esmę su Korbiu ir pamačiau juos plačiai besišypsančius. Sumišau, kad jie viską stebėjo. Kailas, atrodo irgi buvo pamiršęs apie juos.

- Gero vakaro.- palinkėjo Korbis.

Kailas iškart surimtėjo ir vėl pasislėpė po kauke. Jis linktelėjo jiems ir išsivedė mane iš svetainės. Lauke jau laukė jo automobilis. Pirmiausia atidaręs man dureles ir palaukęs kol aš įsitaisysiu į labai žemą jo automobilį, jis apėjo ir atsisėdo į vairuotojo vietą. Pamačiau, kaip paskui mus prisijungė iš paskos visureigis.

- Ar visada važiuoji su apsauga?- paklausiau kai išvažiavome į pagrindinį kelią įsimaišėme į automobilių srautą. Visureigis neatsiliko.

- Nemėgstu netikėtumų.

- Manai, kad bėgsiu?- pasitikslinau gerai nesupratusi ką jis tuo nori pasakyti.

- Nemanau, tiesiog mano statuso žmogus dažnai sulaukia aplinkinių dėmesio.

- Tai gal nereikėtų važinėti su ekstravagantišku automobiliu.- įgėliau jam.

- Man jis patinka.

- Neabejoju.- pasisukau į jį.- Ar kada duosi man jį pavairuoti?

Jis nukreipė žvilgsnį nuo kelio ir pažvelgė į mane.