...man nebaisu...

Pasikalbėkim

Prabundu viena lovoje. Dažniausiai taip ir būna, nes Kailas tikrai labai anksti keliasi.

Galva atrodo lyg pripilta betono- be galo sunki ir slegianti. Bent kažkiek atsitvarkiusi vonioje, užsimetu chalatą ir einu ieškoti didžiulio puodo kavos.

Kailą randu virtuvėje prie baro gurkšnojantį kavą ir intensyviai kažką skaitantį savo planšetėje.

- Labas rytas.- sumurmu ir iškart siekiu spintelės viršuje, kur Anika laiko vaistus nuo galvos skausmo. Susiradusi buteliuką, paimu vieną tabletę ir įsipylusi vandens, išgeriu.

- Ant tuščio skrandžio negalima gerti.- taria Kailas sekdamas žvilgsniu kiekvieną mano judesį.- Kaip jautiesi?

Vis dar purvina kekšė- pagalvoju, bet neištariu to garsiai.

- Turėčiau pasijusti geriau. Vakar turbūt per daug išgėriau.- viską suverčiu alkoholiui, nors Kailas nėra kvailas ir matau iš jo žvilgsnio, kad nepatiki manimi.

- Šiandien Anitai išeiginė. Ir rytoj. Tad vaišinu tave pusryčiais.

- Moki gaminti?- kilsteliu antakį.

- Panašu, kad nemokėčiau? – vaidindamas, kad įsižeidė, Kailas ranką prisideda prie krūtinės.

- Tiesa sakant taip.- šypteliu jam. – Nori, galiu paruošti tau ką nors?

- Nereikia.- jis atsistoja ir prieina prie manęs.- Nusivesiu tave pusryčių.

- Kailai...- sudejuoju.- tikrai nenusiteikusi kur eiti...- Jaučiuosi kaip maišu trenkta ir tikrai nenoriu eiti į kokią viešą vietą.

- Pamatysi, bus verta.- Išsišiepia jis ir aš negaliu jam neatsakyti tuo pačiu.- Ruoškis, už penkių minučių išeinam. – pamatęs, kad aš pasiruošusi ginčytis jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės.- apsirenk ką nors paprasto ir patogaus. Jeigu ne, vesiuosi tave kaip stovi.- Jis iššaukiamai kilsteli juodą antakį duodamas suprasti, kad nejuokauja.

Giliai atsidususi išeinu ruoštis. Šį kartą pasirenku paprastus šviesiai mėlynus džinsus ir paprastą baltą ploną megztuką. Pasidažau tik akis tušu, nes rankos nekyla iš pat ryto darytis makiažą.

Prisistatau svetainėje, kurioje jau Kailas laukia manęs. Jis irgi pasirinko šviesiai mėlynus džinsus ir tamsiai mėlynus marškinius, kurių rankoves, kaip visada, užsiraitojęs iki alkūnių.

Išeiname į lauką. Nustembu, kad aplink nesimato nei Fabio ar Luko, nei kokio kito apsauginio.

- Čia netoli.- Taria Kailas ir paima mane už rankos.

Keista taip eiti gatve. Kaip paprastiems žmonėms. Kaip paprastai porai.

Už kampo pasukame į paprastą mažą kepyklėlę, kurios viduje yra ir porą staliukų. Įsitaisau prie lango, o Kailas nueina užsakyti mums kavos ir pusryčių.

Grįžęs jis įsitaiso priešais ir kurį laiką žvelgia pro langą, įtemptai kažką galvodamas. Prieina padavėja ir padeda popierinius kavos puodelius priešais mus. Kailas, kaip jau įprasta, užsisakė juodos, spėju dvigubos, kavos be cukraus, o prieš mane padedamas didelis kapučino kavos puodelis. Net keista, kad jis visada žino, ko aš noriu. Net keistai baugina... Vėl sugrįžusi padavėja padeda pintinę prieš mus šviežiai keptų sviestinių krosantų. Kvapas dieviškas ir nors ir nesijaučiau alkana, jaučiu kaip susitraukia skrandis.

Paragauju nuostabaus skonio krosantus ir norisi sudejuoti iš malonumo.

- Jeigu ir toliau taip mane maitinsi, nebetilpsiu į Amelios kurtą suknelę.- sudejuoju.