...man nebaisu...

Niekam nereikalinga

Vėl sapnavau jį... savo berniuką... šį kartą jis buvo didesnis- vaikščiojo mažais netvirtais žingsniukais. Aš bučiavau jo rausvus skruostukus, glaudžiau prie krūtinės...

Nenorėjau pabusti... Norėjau likti toje pievoje su juo, laikyti jo mažą delniuką, bučiuoti jo pirštelius.

Bet pat ryto buvau pažadinta. Man padarė kelis tyrimus, paėmė kraujo. Nenorėjau likti ligoninėj, bet nenorėjau grįžti į tuos namus. Bet kur man pasidėti? Esu visiškai viena... Niekam nereikalinga.

Po pietų Lukas atnešė man drabužius. Buvo gera nusirengti ligoninės rūbus.

Artėjo vakaras, bet manęs vis dar nepaleido. Vis nedarė ramybės mintis: kaip viskas bus, kai grįšiu?

Atėjo vakaras, bet vis dar esu palatoje. Atsidaro durys ir aš atsisuku tikėdamasi pamatyti Kailą. Po to kai išvariau jį, jis praktiškai nesirodo. Tiesiog paliko čia mane vieną... Bet į palatą įeina sesutė, nešina vakariene.

- Gal žinote kada galėsiu važiuoti namo?- paklausiu jos.

Ji nuleidžia galvą ir vengia mano žvilgsnio.

- Ar jau gauti tyrimai?- pradedu jos klausinėti.

- Mieloji, nesijaudink, jums viskas gerai.

- Tai kodėl nepaleidžia?

- Na... ne man reikėtų aiškinti...- ji ir toliau vengia žiūrėti į mane dėliodama lėkštes ant spintelės.

- Sakykite kaip yra iš tikrųjų...

- Na... Nėra kam jūsų pasiimti...

Pajuntu kaip žemė susvyruoja po kojomis.

- Bet yra Lukas... Taigi jis gali. O aš pati irgi ne vaikas.

- Jūsų vyras įpareigojo be jo žinios nieko nedaryti. Dėl kiekvieno tyrimo ar net lankytojo turime gauti jūsų vyro sutikimą. Tokia tvarka, tad tik su jo leidimu galime jus išleisti namo. Todėl mūsų ligoninė ir garsėja diskretiškumu.

- Tai paskambinkite jam.

- Skambinom. Jūsų vyro telefonas išjungtas.- ji sunkiai atsidūsta su gailesčiu žiūrėdama į mane.- Pavalgykite, kai turėsiu kokių žinių, pranešiu jums.

Vėl tas gailestis... Koks jis niekšas... Juk žinojo, kad šiandien mane paleidžia... Dabar, kai nesilaukiu, tiesiog paliko mane. Jau geriau eisiu į gatvę, nei liksiu čia jo laukti, kol prisimins mane.

Pasigriebiu paltuką ir atidarau duris. Už jų budi Lukas.

- Ponia Melita,- jis nustemba mane pamatęs.- Kuo galiu padėti?

- Niekuo.- tariu ir bandau praeiti pro jį, bet jis užstoja kelią.

- Jums negalima palikti palatos.- jis vėl užstoja man kelią.

- Man nusispjauti, gali perduoti tai savo ponui.

Aš bandau prasisprausti pro jį, bet jis stumteli mane į palatą ir įėjęs kartu, uždaro už savęs duris.

- Kas čia vyksta, Lukai? Kodėl esu čia laikoma per prievartą?

- Ponia Melita, tai sudėtinga, negaliu jūsų išleisti. Toks įsakymas.

- Paskambink Kailui. Tuojau pat.

- Skambinau, telefonas išjungtas.

- Absurdas. O kaip Fabio? Juk jis kaip Kailo šešėlis.

- Jis bando susisiekti su ponu Makena.

- Tai man negalima išeiti kol jis nesiteiks atvažiuoti čia?