...man nebaisu...

Tobulas gyvenimas

Ar tikite likimu? Banalus klausimas. Bet ar tikite, kad kas lemta nutikti- būtinai nutiks? Ar tikite, kad kiekviename gyvenimo smūgyje galiausiai galima atrasti savąją laimę? Kad kartais geriau atsiduoti likimui ir leisti, kad viskas rutuliotųsi savaime?

Štai, kad ir aš. Žiūriu į save dabar veidrodyje, o galvoje knibžda viena už kitą keistesnės mintys. Žvelgiu į savo akis, o jos kaip negyvos. Jokio spindesio, jokios kibirkštėlės. Nieko. Kas dabar? Kodėl nesijaučiu laiminga? Kodėl būtent šiandien jaučiuosi nelaiminga? O juk turėčiau...

Šiandien mano vestuvės. Pati gražiausia ir svarbiausia merginai diena. Nuo vaikystės svajojau apie šią dieną, buvau viską suplanavus mintyse iki smulkmenų. Įsivaizdavau, kaip mano kambarys, man rengiantis vestuvinę suknelę, pilnas linksmai klegančių pamergių, kurios jau baigia patvarkyti dėžę putojančio vyno, ne tiek iš jaudulio išlydint draugę, bet dėl to, kad mergvakaris buvo toks siautulingas, kad šiandien skauda visoms galvas, o besidalindamos praėjusio vakaro įspūdžiais, garsiai juokiamės. Aplink mus stypčioja fotografas ir vos spėja fiksuoti mūsų akimirkas. Įsivaizduodavau, kaip geriausia draugė, kuri atskrido net iš užsienio, kad šią dieną palaikytų mane, prisegdama veliumą juokais pasiūlo padėsianti pabėgti. Nusikvatoju iš jos siūlymo, nes esu įsitikinusi, kad jis tas vyras, su kuriuo noriu pasenti. Kaip kažkur esu girdėjusi posakį: "iki gyvenimo galo miegoti ant vienos pagalvės".

Įsivaizduodavau, kaip jaunikis su piršliais, lydimas būrio pabrolių, atvyksta išpuoštais automobiliais pasiimti nuotakos, bet svočia liepia vykdyti visokias tas kvailas užduotėles, kad jis galėtų gauti nuotaką. Žinoma, kadangi mano būsimas vyras piršlyboms mane buvo nusivežęs net į Paryžių ir romantiškai priklaupęs ant kelio pasipiršo Eifelio bokšto viršūnėje palydint saulėlydį, jam tikrai nesunku būtų įvykdyti tas užduotis. Tuomet į kambarį įžengtų jis- visas toks gražus, pasitempęs ir besijaudinantis. Jam drebėtų rankos, o pažvelgęs į mane kvailai šypsotųsi. Mano įtėviai mus palaimintų ir išleistų į bažnyčią, kuri skendėtų gėlėse ir žvakėse. Nustebčiau pamačiusi pilnutėlę bažnyčią mūsų draugų ir pažįstamų, kurie džiaugiasi mano laime. Vakare persikeltų linksmybės į kurią nors kaimo turizmo sodybą, kurioje mes sušoktume pirmąjį jaunųjų šokį, mesčiau puokštę, pjautume tortą... Ir paslapčia svajotume ne tik apie vedybinę naktį, bet ir kaip greičiau ištrūkti į povestuvinę kelionę kitą dieną į kurį nors egzotinį kraštą.

Bet viskas vyksta ne taip... Kartais aplinkybės susiklosto kitaip. Aš nebesu vaikas, seniai nebetikiu pasakomis. Nebetikiu didvyriais, kurie tave pagrobia iš niekšo nagų, įsimyli ir pasirodo, kad yra užjūrio princai. Tokių paprasčiausiai nebūna.

Ką aš čia paistau? Pažiūrėk į šviesiąją pusę, Melita. Gal vestuvės ir ne tokios, kokių norėjau, bet jaunikis juk tas pats. Visada troškau būti su juo. Kiek save prisimenu, visada buvau jį įsižiūrėjusi. Vaikiškai ir ištikimai. Jis buvo kaimyno geriausiai draugas, vyresnis, gražus, sportuojantis ir populiarus. Banalu, bet aš niekada nebuvau pretendentė į jo draugiją. Aš augau kitokioje aplinkoje. Neturėjau galimybių gražiai ir madingai rengtis, nemokėjau mojuoti blakstienomis ir kvailai kikenti. Nuo pat mažų dienų žinojau, kad kiekvieną centą turiu užsidirbti pati, niekas nenukrenta iš dangaus. Taigi, buvau ta moksliukė. Bet širdyje visada buvau svajoklė apie tobulą gyvenimą. Taigi, jis visada buvo ne mano nosiai, tad stebėjau ir mylėjau jį per atstumą. Bet čia įsikišo likimas. Po tėvų mirties jo tėvai mane išgelbėjo nuo globos namų ir apsiėmė mane globoti. Taigi, atsidūrėme vienuose namuose, po vienu stogu, bet neužilgo jis išvyko į užsienį, vėliau ir aš įstojau į Londono koledžą. Viskas pasikeitė man baigus mokslus ir grįžus atostogoms į Lietuvą. Nes grįžo ir jis. Labai pasikeitęs, bet pradėjęs į mane žiūrėti visai kitaip. Taigi, pradėjome bendrauti ir greitai susižadėjome. Nors Londone ir laukė mano svajonių darbas, bet dėl vaikystės meilės atsisakiau jo. Įtėviai labai džiaugėsi mūsų draugyste, tad tai buvo kartu ir mano atsidavimas jiems, įrodymas ir padėka, kad tada apsiėmė globoti našlaitę, o ne paliko rūpintis valstybei.