...man nebaisu...

Stipriai mane laikyk

Grįžome į viešbutį. Jaučiausi kaip negyva, be emocijų. Persirengiau patogesniais rūbais, bet mano veiksmai buvo kaip roboto. Kailas iki šiol nieko nepasakė, tik jaučiau jį visada šalia. Jaučiausi sušalusi. Greitai Kailo paliepimu į kambarį pristatė karštos arbatos. Susirangiau ant mažos sofutės ir gurkštelėjau karšto gėrimo. Bet jis manęs nė kiek nesušildė. Pastačiau puodelį ir pažvelgiau į savo rankas. Mačiau ant jų sukrešėjusį kraują. Patryniau į nertinį, bet jos nenusivalė. Pradėjau trinti smarkiau, bet jos vis tiek buvo kruvinos. Ar aš galėjau išgelbėti ją? Ar būčiau galėjusi ją apginti? Pajutau, kaip Kailas suėmė mano rankas, kad netrinčiau jų. Jis laikė jas savo šiltuose delnuose ir jos vėl tapo švarios. Pajutau kaip karštos ašaros pradėjo riedėti skruostais. Jis atsisėdo šalia ir pasisodino mane ant kelių. Ir tada daviau laisvę jausmams. Verkiau įsikniaubus jam į krūtinę, o jis tik raminamai glostė man plaukus. Verkiau kol nebeturėjau jėgų, kol baigėsi ašaros, kol pradėjau rimti, kartas nuo karto sukukčiodama.

Mano kūnas visiškai atsipalaidavo. Pasijaučiau tuščia, išverkusi visą tą sielvartą.

- Aš visada kaltinau save,- tariau greičiau sau nei jam,- kad po pamokų nuėjau pas draugę, bet ne tiesiai namo. Jeigu tada būčiau parėjusi namo...- mano balsas užlūžta.

Jis pabučiuoja man į smilkinį ir toliau raminamai mane glosto. Taip ir sėdime, rodos, visą amžinybę.

- Paauglystėje buvau neramus vaikas, maištavau...- prakalbo jis monotoniškai man glostydamas galvą.- Mano tėvas buvo griežtas ir reiklus. Visiems vaikams, bet labiausiai man. Buvau vyriausias. Jis buvo suplanavęs, kad perimsiu šeimos verslą. Pykau ant jo, maištavau nuo pat vaikystės prieš jį. – jis nutyla ir po kelių akimirkų vėl tęsia.- Bet jis visada buvo teisingas ir visada žinojau, kad mane myli. O mamą jis tiesiog dievindavo. Matydavau, kad nušvinta jo akys, kai pamatydavo ją. Dėl jos jis galėjo padaryti viską. Jis buvo jai visiškai atsidavęs. O mano mama...- pajutau kaip jis nusišypso.- gražesnės ir švelnesnės moters nebuvau sutikęs. Ji beprotiškai mylėjo mus, savo vaikus, savo vyrą. Pavydėjau tėvui tokios laimės...

Jis nutyla. Pažvelgiu į jį, o jis perbraukia delnu man skruostą. Po poros minučių liūdnu balsu pasakoja toliau.

- Vieną dieną viskas pasikeitė. Iškart po Izabelės gimimo. Niekas mums, vaikams, nepasakojo, bet aš buvau pakankamai didelis ir supratau, kad mama rimtai serga. Dažniausiai ji gulėdavo lovoje, o tėvas nuo jos nesitraukdavo nė per žingsnį. Jau tada suvokiau, kad jai vėžys. Tėvas ją vežiojo pas visus įmanomus Europos ir Amerikos gydytojus, bet jie nieko negalėjo jai padėti. Ji geso akyse. Į keliones mūsų neimdavo, todėl dar labiau pradėjau maištauti prieš tėvą, kad neleidžia paskutinių likusių dienų praleisti su ja. Kai tik baigiau mokyklą, tėvas mane išsiuntė į Londono universitetą mokytis verslo ypatumų, kad ateityje galėčiau eiti jo pėdomis. Bet aš nebuvau uolus studentas ir jeigu ne tėvo mokami dideli pinigai, būtų mane seniai išmetę. Galiausiai mirė mama, o aš buvau toli ir net negalėjau su ja atsisveikinti. Dėl to dar labiau pradėjau pykti ant tėvo. O tėvas... na jis visiškai palūžo, pasidavė...- jis nutyla ir susimąsto.- jis apleido viską, vaikus, verslą, namus. Jam niekas nebuvo įdomu. Jis kiekvieną akimirką vis labiau jos ilgėjosi. O aš gedėjau savaip- pasinėriau į Londono naktinį gyvenimą ir dariau viską, kas tik galėjo nors kiek piktinti tėvą. – pakėliau galvą ir pažvelgiau į jį.- Kai turi pinigų, tau atidaromos visos durys, leidiesi į tokį dugną, kad negali net neįsivaizduoti ar dar įmanoma smukti giliau.

Jis nutyla ir pasineria į prisiminimus.

- Ar tada ir pasidarei tatuiruotę?- paklausiau.

- Ją pasidariau Londone kai išvykau mokytis. Pasidariau prieš pirmą kartą grįždamas namo. Tėvas gavo šoką ir blokavo mano kreditines.

- O tai buvo tikras košmaras?

- Tuo metu taip. Tad pradėjau verstis labai negerais dalykais, kad prasimanyčiau greitų pinigų, todėl teko atsidurti areštinėje. Aišku, tėvas pasamdė geriausią advokatą ir man kaltinimai buvo panaikinti.

- O ką tu padarei?

- Smulkmė. Prekiavau žolyte universiteto teritorijoje.

- Taigi auksinis berniukas išsisuko?

- Taip. Manau mama įtikino tėvą mane ištraukti ir atblokuoti korteles, nors jis būdų laisva valia ir palikęs mane ten kaip pamoką.

Vėl atsiremiu į jo krūtinę, o jis toliau mane glosto.

- O kas nutiko tavo tėvui?

- Po mamos mirties, manau iš sielvarto, jam sušlubavo sveikata. Jį ištiko infarktas.

- Užjaučiu...

Jis pabučiavo mane į viršugalvį.

- Kiek tada buvo jums metų?

- Man neseniai buvo sukakę dvidešimt treji, Korbui- septyniolika, Izabelei dešimt.

- Tai tapote irgi našlaičiais?- pažvelgiau į jį. Jis sunkiai atsiduso.

- Nevisai. Aš jau buvau pilnametis. Iškart po tėvo laidotuvių susitvarkiau jų globą.

- Tu ką? – nustembu.- juk pats buvai ne ką vyresnis nei jie... O kaip tavo dėdė? Tas prokuroras?

- Aš taip nusprendžiau. Turėjau kažkada baigti ristis žemyn ir surimtėti.

Susimąsčiau. Man neseniai suėjo dvidešimt dveji, Neįsivaizduoju, kaip galėčiau patapti šeimos galva, atsakyti ne tik už save, bet ir už kitus.

- Bet... kodėl? Prisiimti atsakomybę už brolį ir seserį labai atsakingas žingsnis.

- Sprendėsi ne tik jų likimas. Įmonei buvo paskelbtas bankrotas, tad reiškė, kad dar mažiausiai penkiasdešimt šeimų neteks darbų, o bankas uždėjo areštą namui, tad ir mums bei visam personalui grėsė prarasti namus. Tie žmonės jau daug metų dirbo tėvo įmonėje ir negalėjau leisti jiems badauti.

- Taigi ėmeisi verslo?

- Panašiai. Praktiškai viską reikėjo pradėti nuo nulio, buvo visko, bet kaip matai man pavyko.

Pabučiavau jį į skruostą.

- Už ką?- nustebo jis.

- Už tai, kad suteikei broliui ir sesei namus, neapleidai kitų. Jiems pasisekė, kad turėjo į ką atsiremti.

- Taigi, kiekvienas turime savo istoriją.

- Taigi...

Atsirėmiau vėl jam į krūtinę. Jo pasakojimas man kažkodėl suteikė vilties. Vilties, kad galima vėl atsistoti ant kojų...

- Ačiū.- padėkojau snūduriuodama.- ačiū, kad man papasakojai...