...man nebaisu...

Bendras skausmas

Stoviu saulei atkišusi veidą. Jaučiu kaip ji šildo veidą. Jaučiu ramybę. Pilnatvę. Išgirdusi krykštavimą atsisuku ir plačiai nusišypsau. Sūnelis, pamatęs, kad jį matau, pasileidžia krykštaudamas bėgti nuo manęs aukšta žole. Greitai jį pasiveju ir pagavusi iškeliu į orą. Jis suspiegia iš pasitenkinimo. Apsukusi priglaudžiu jį prie krūtinės ir jis mažomis rankutėmis apsiveja mano kaklą. Glostau juodus plaukus, bet jis pradeda muistytis. Pradedu bučiuoti ji rausvus žandukus. Mažais bučinukais nusėju visą jo veidelį. Jis juokdamasis bando ištrūkti.

- Mamyte, mamyte, juk aš vyras!- sušunka jis.

Pastatau jį ant žemės ir pažvelgiu į jo juodas akytes. Jis visai kaip tėtis suraukia antakius.

- Taip, tu tikras vyras.- palinguoju galvą ir plačiai nusišypsau.

- Pagauk mane.

Sūnelis pasileidžia aukšta žole tolyn nuo manęs. Bandau bėgti, bet mano kojos lyg švininės. Pamečiau jį iš akių, nebematau jo. Pašaukiu, bet jis neatsako. Puolu ieškoti jo, bet jo niekur nėra. Šaukiu, bet jis neatsako. Pradedu panikuoti. Nenoriu vėl jo prarasti...

- Tai visą šį laiką ji nepabudo?- pajutau kaip mane pradeda purtyti.- Ar tikrai ji tik dvi išgėrė?

Kur jis? Kur mano sūnelis? Apsidairau. Tolumoje pamatau vienišą tamsų medį. Pradedu eiti link jo, bet jis vis neartėja. Po medžiu pamatau vienišą vaiko smulkutę figūrėlę. Pašaukiu jį ir pasileidžiu bėgti, bet niekaip nepriartėju. Medis tik tolsta...

Pajuntu kaip į kūną susminga tūkstančiai adatėlių. Suaimanuoju, bet tai nesiliauja.

Prasimerkiu ir pamatau, kaip Kailas palinkęs virš manęs, o ant manęs krenta šalti vandens lašai.

- Melita, atsibusk.- jis purto mane.

Užsimerkiu. Dar ne dabar.... Dar noriu pabūti su sūneliu.

- Atsimerk!- jis suima mano veidą savo delnais.- Atsitokėk pagaliau!

- Ne...- suaimanuoju ir bandau grįžti į sapną, bet jis jau dingęs.- Ne...

Pradedu verkti. Bandau nustumti Kailą nuo savęs, bet jis apglėbia mane dar tvirčiau.

- Ne!!!- pradedu klykti.

Ir tada palūžtu... Visas skausmas, kuris per šį laiką buvo susikaupęs, prasiveržia į išorę. Klykiu, rėkiu, raudoju... Išliejau visą neviltį. Trankiau kumščiais Kailui į krūtinę, bet jis tvirtai laiko mane savo glėbyje.

- Aš kalta...- kukčioju.- tai aš jį nužudžiau...

- Ššš.- jis pabučiuoja man į smilkinį ir tvirčiau apkabina.

- Netekau savo vaikelio... Savo sūnelio...

Kailas atitraukia mane nuo savo krūtinės ir pažvelgia į mane. Jo akyse taip pat atsispindi sielvartas.

- Viskas bus gerai. Tai ne tavo kaltė.- ramina jis, bet aš pradedu dar labiau verkti.- Aš ne ką nemažiau kaltas.

Išverkiu save visą. Kai galiausiai rauda aprimsta, jaučiuosi visiškai tuščia. Be jausmų, bet galiausiai suvokusi, kad tikrai praradau savo vaikelį... Susivokiu, kad daugiau jo galiu net nesusapnuoti...

- Tai buvo berniukas... - daugiau tai mano buvo teiginys, o ne klausimas.

Kailas giliai įkvepia ir tvirčiau mane apkabina.

- Taip.- tyliai taria jis.

Aš vėl pradedu verkti. Įsitvėriau į jo šlapius marškinius ir prie šlapio audeklo priglaudžiu skruostą.