...man nebaisu...

Kambariokės brolis

Kailas Luką paleidžia namo. Mes pasidalinam ir susėdame į automobilius. Rikis įsiprašo važiuoti su Tomu ir Amelia, kažką burbtelėjęs apie patogumą, taigi mes pasiimam į automobilį Sandrą. Kailas, kaip visada lengvai manevruoja Paryžiaus gatvėmis. Pažvelgiu į jį ir grožiuosi jo tobulu profiliu- tiesia smailia nosimi, ilgomis juodomis blakstienomis, putliomis lūpomis, kurios pradeda vis labiau slėptis po ilgesnį laiką netrumpintais šereliais, išsišovusiais viršutiniais skruostikauliais... Kailas, matyt, pajutęs mano žvilgsnį, neatitraukdamas akių nuo kelio, paima mano delną ir priglaudęs prie lūpų pabučiuoja pirštelius. Nusišypsau, nes matau, kaip ir jis nusišypso, nors į mane net nepažvelgia. Kailas padeda mano ranką sau ant šlaunies, pakankamai netoli ten, kur nederėtų liesti viešumoje. Atsimenu, kad mes ne vieni automobilyje ir bandau atitraukti ranką, bet jis sulaiko.

Sustojame prie paprasčiausio kepsnių restorano. Nustembu, maloniai, nes visada valgome tik prašmatniuose restoranuose, o čia kažkas... paprasto.

Visa gauja sugriūvame į užkandinę ir užimam visą jos galą. Padavėjai sustumia mums stalus, todėl galime visi sėdėti prie vieno stalo. Rikis, Tomas ir Amelia su Egle įsitaiso viename gale, o Kailas, aš, Sebas, Felisitė ir Sandra- kitame.

- Kas nors ne taip?- paklausiu Rikio neapsikęsdama jo įkyraus spoksojimo.

- Tu per šį laiką, kol nesimatėm, labai išgražėjai. Visa tiesiog švyti. – net nesitikėjau to išgirsti iš Felisitės brolio.

- Klausyk, jau prašaisi.- Kailas sužaibavo akimis į draugą.- nebandyk mano kantrybės.

- Nurimk, taigi pažįsti mane...- Rikis iškėlė delnus gindamasis. Kailas jam atsako parodydamas vidurinį pirštą. Net išsižioju jam taip elgiantis viešumoje. Bet jo draugai net nereaguoja į tai. Vadinasi, yra pratę...

- Būtent, pažįstu tave itin gerai. – toliau bumbėjo Kailas vartydamas meniu. – Ar išsirinkai?- paklausia jis mane ignoruodamas draugą.

- Dar neapsisprendžiu, priklausys ar nereikės rytoj bėgti kroso.

- Juk pati sakei, kad palaikysi man draugiją.

- Tuomet tik vandens.- numykiu Kailui ir užverčiu meniu. – jeigu už ledus privertei tiek bėgti...

- Arba, - jis pasisuka į mane.- galėčiau tau surasti kitos fizinės veiklos, daug malonesnės mums abiem.- sušnabžda jis man į ausį. Kumšteliu jį įsitikinus, kad niekas tikrai jo negirdėjo.

Galiausiai valgydami visi atsipalaiduojame ir mėgaujamės gausia draugija. Vyrai vienas kitą ir toliau traukia per dantį, merginos kikename vien pažvelgusios viena į kitą. Laikas greitai prabėga. Iš vyrų bendravimo suprantu, kad jie artimi draugai, tad matyt nepaskutinis toks pasisėdėjimas.

Sebastianas pradeda erzinti Kailą dėl pralaimėtų varžybų, todėl jam tenka apmokėti sąskaitą.

- Verčiau, Kailai, nesilažink ir su žmona, nes tikrai prakiši.- nenulaiko liežuvio Rikis. Felisitė užspringsta kola. Atsikosėjus pradeda garsiai kvatoti su Rikiu.

- Aha, su ja geriau nesivaržyti. Gal tuo ir traukiate vienas kitą.- pritaria kikendama Felisitė.

Žvilgsniu bandau užtildyti ją, bet ji nekreipia į mane dėmesio. Jaučiu kaip Kailas susidomi ta kvaila istorija.

- O kodėl? Kas nutiko?- paklausia Sandra Felisitės.

- Kartą, kai Rikis viešėjo pas mus, jie padaugino truputį ir...- ji vos per kikenimą galėjo ištarti žodžius. Tuo metu norėjau ją nudėti, nes jaučiau kaip Kailo ranka sustingo glostydama mano petį.

- Vienu žodžiu,- sesei į pagalbą atėjo ir brolis.- visi nuėjome į vieną barą ir kirtau su Melita lažybų, kuris daugiausiai surinks telefonų numerių. Prisipažinsiu, tokios stiprios konkurencijos seniai turėjau.

- Tai kas laimėjo?- vėl įsikiša Sandra.

- Žinoma, kad Melita!- net rankomis suploja Felisitė. – Už tai Rikis turėjo visą savaitę plauti indus ir grindis bei nešti šiukšles. Įsivaizduojat ką ji privertė jį daryti...

- Aha, grįžęs iškart pakėliau namų prižiūrėtojai algą.- nusijuokia Rikis. Visi pritaria, tik ne Kailas ir aš.

- Nežinojau, kad buvai tokia pasiutus.- taria man Eglė.

- Nebuvau.- burbteliu ir spusteliu Kailui šlaunį. Bet jis per daug paskendęs savo mintyse.

- Net man sudaužei širdį...- Rikis demonstratyviai susiima už širdies. Pasigirsta visų juokas.-Visą savaitę ploviau indus, bet ji vis tiek nenuėjo su manim į pasimatymą. Negaliu patikėti, kad mane iškeitei į jį.- jis pirštu parodo į Kailą ir man mirkteli akį.

Žinau, kad Rikis su Felisite nieko blogo nenorėjo, bet šiuo metu tiesiog noriu užmušti juos. Man nepatinka, kai kalbama apie mane, ypač kai pikantiškomis temomis. Taip, Rikis kadaise bandė flirtuoti su manimi, bet nieko nesigavo, nes nenorėjau susidėti su plevėsa, o ypač draugės broliu. Toks, matosi, liko ir iki šiol. Todėl, kol jis viešėjo tą savaitę pas seserį buvome tik draugai ir net man minties apie kažką daugiau nebuvo šovusi.

Galiausiai, padavėjai atnešus sąskaitą ir ją apmokėjus visi pakilome išeiti. Kailas buvo rimtesnis nei paprastai, bet nepasakyčiau, kad piktas, tiesiog susimąstęs. Jį kažkas visą dieną slėgė, tik neturėjau progos paklausti kas.

Mums skirstantis ir atsisveikinant vieni su kitais, Rikis, priėjęs prie manęs, stipriai apkabino ir tarė:

- Kai jis atsibos, susirask mane.

Pajutau, kaip Kailas suspaudžia stipriau man ranką.

- Iki, Riki.- atsakiau ir arčiau prisiglaudžiau prie Kailo.

Kailas jau norėjo įsodinti mane į automobilį, bet aš sulaikiau jį.

- Ar galėtume pasivaikščioti?- paprašiau jo.

Nenorėjau, kad grįžtume namo, nes žinojau, kad jis užsidarys savo kabinete. Jį kažkas kamuoja, tik niekaip nedrįstu paklausti kas. Kailas, nieko man neatsakęs, paima mane už rankos ir pradedame žingsniuoti šaligatviu. Jau pradėję temti, todėl vitrinos šviečia įvairiausiomis šviesomis. Žinau, kad mes esame Monmarto kvartele. Čia aplink daug žmonių, jaukių kavinukių.

- Kailai?- išgirstu kažką jį pašaukiant. – negaliu patikėti...

Pažvelgiu ir pamatau link mūsų artinantis juodaplaukę moterį trumpa juoda suknele. Kailas paleidžia mano ranką ir pasisuka į ją.

- Labas, Žiužele.- pasisveikina jis. Ji pabučiuoja Kailui į lūpų kamputį.

- Nežinojau, kad esi Paryžiuje. Nepaskambinai man... ar turėčiau įsižeisti?- ji uždeda ranką jam ant krūtinės, net nepastebėdama manęs. Kailas, atrodo, irgi apie mane pamiršo.

- Aš čia darbo reikalais. Neseniai tik atvykau– atsako jis ir nusišypso. Pajaučiu kaip sudiegia krūtinę.

- Būtinai reikia kartu pavakarieniauti. Juk mano numerį dar turi?

- Taip, turiu.- jis toliau flirtuoja su ja. Jaučiu kaip skausmas krūtinėje darosi nepakeliamas.

- Tai lauksiu tavo skambučio, žavusis itale.- ji vėl pabučiuoja jį į lūpų kamputį neabejotinai palikdama savo ryškaus lūpdažio pėdsakus.

Ji pamoja jam nueidama, o jis negali atitraukti nuo jos akių. Man norisi kaukti iš nevilties... arba užtvoti jam...

Jis atsisuka į mane ir nieko nesakęs paima mane už rankos. Elgiasi lyg niekur nieko... Niekšas... Ištraukiu ranką ir apsisukusi nužingsniuoju link palikto automobilio. Jis, neatsilikdamas nuo manęs, žingsniuoja šalia. Papučia šaltas vėjas ir apsikabinu save rankomis. Nors ir su paltu, bet vidinis šaltis smelkiasi iki kaulų ir sminga smailiomis adatėlėmis.

Pasiekus automobilį, iškart, jam tik atrakinus automobilį, įsėdu į keleivio vietą. Jis ir toliau tyli, net nebando pasiaiškinti. Taip pratyli iki pat namų.