...man nebaisu...

Bonsoir, Paris!

Į Paryžių išskridome kitos dienos vakare. Meilės mieste nusileidome jau sutemus. Mus pasitiko net trys juodi identiški automobiliai tamsintais stiklais. Apsaugos buvo gerokai daugiau nei visada. Bet šį kartą jaučiausi saugi, nors mums išvažiuojant iš oro uosto pasitiko keli žurnalistai. Kailas padarė trumpą pranešimą ir jie mums darė kelią. Nustebau, kad Kailas sklandžiai kalba prancūziškai.

Jaučiausi saugesnė, nes Kailas buvo šalia ir saugojo mane. Taip pat ir Lukas. Taip, Kailas pamynė savo orumą ir vėl pasamdė Luką. Nors apie tai nekalbėjome, bet supratau ir taip, kad dėl manęs. Bet ne tik aš džiaugiausi vėl išvydusi Luką. Prieš išvažiuojant užtikau jį ir Izabelę... besibučiuojančius... Prisipažinsiu, labai nustebau, nes niekada negalėjau pagalvoti, kad tokia pasipūtusi ir išlepinta mergiotė gali susižavėti paprastu vyruku kaip Lukas. Ir atvirkščiai. Nors čia ne mano reikalas, bet suvokiau, kad apie tai, ką mačiau, niekam, o ypač Kailui negaliu prasitarti. Abejoju ar Kailas būtų labai patenkintas tokiu savo sesutės kavalieriumi.

Taigi, kur čia baigiau. Ai, sėdžiu automobilyje ir negaliu nustygti vietoje, kad aš pagaliau Paryžiuje. Kailui šis miestas per daug emocijų nesukelia, nes jis savo telefonu nuolat atsakinėja į laiškus. O aš kaip mažas vaikas prisiplojusi prie lango dairausi po šventiškai išpuoštą vakarinį miestą. Pravažiuojant pro Triumfo arką vos susilaikau neklyktelėjus. Pažvelgiu į Kailą ir pamatau, kaip jis šypsodamasis stebi mane. Susitikus mūsų žvilgsniams, jis atsainiai papurto galvą ir toliau įninka skaityti pašto.

Bet kai pamatau skaisčiai apšviestą gražuolį Eifelio bokštą, nesusilaikau. Važiuojant pro jį, palinkstu į priekį ir vairuotojui patapšnoju į petį.

- Sustok. Mes išlipam.

Kailas pakelia akis nuo telefono ir nustebęs kilsteli antakius. Automobiliui sustojus, aš pagriebiu Kailą už rankos ir atidarau dureles. Nors ir nusistebėjęs mano elgesiu, jis nesipriešina ir paskui mane išlipa.

- Noriu prieiti iš arčiau. – paprašau.

- Rytoj galėsim apžiūrėti. – Jis užsisega paltą.

- Žinau tave, dirbsi visą laiką. Noriu dabar. Prašau...- Sudedu delnus melsdama jo.

Jis pavarto akis ir suprantu, kad įkalbėjau jį. Šokteliu į viršų ir suploju rankomis. Kailas nusijuokia. Įsikabinu jam į parankę. Pereiname gatvę. Pažvelgusi per petį matau, kaip Lukas ir Fabio seka mus. Bet man vienodai. Aš Paryžiuje! Kuo arčiau einame link bokšto, tuo labiau noriu krykštauti. Priėjus arti, užverčiu galvą ir pažvelgiu į nuo švieselių spindintį bokštą.

- Nesurastu, kaip tu gali būti toks ramus. Juk čia Paryžius!

Kailas nusijuokia ir apkabina mane.

- Mažyte, kai skraidysi į Paryžių bent kartą į mėnesį, jau nebematysi šito.

- Nesąmonė, kaip gali pabosti toks vaizdas...

Kailas pabučiuoja man į plaukus. Jaučiu kaip jis šypsosi. Išsišiepiu dar labiau.

- Gera matyti tave tokią laimingą...- jis apkabina mane tvirčiau.

Pasistiebiu ir pakšteliu jam į skruostą.

- Už ką?- jis kilsteli antakius.

- Gerą matyti tave šypsantis.- ištariu ir plačiau nusišypsau. Jis pradeda kvatoti.

- Tu maža velniūkštė.

Suraukiu nosį plačiai šypsodamasis. Jis pabučiuoja į nosies galiuką.

- Važiuojam. Galėsi nors ir visą naktį žiūrėti į jį.- jis galvos mostu parodo į Eifelio bokštą.

- Kaip tai?