...man nebaisu...

Net Dievas nebepadės

Šį kartą mes važiavome greitai. Abu vyrai nesišnekėjo tarpusavyje ir buvo itin susikaupę. Kailas buvo rūstus, aplink jį tvyrojo įtampa. Tomas nebebandė jo erzinti ar net kalbinti.

Kartas nuo karto jutau, kaip Kailas mane stebi galinio matymo veidrodėlyje, bet mūsų žvilgsniams susitikus, aš iškart nusukdavau akis.

Vaizdai labai greitai keitėsi. Mes pravažiavome kalnus ir aplink vis daugėdavo kaimelių. Pradžioje jie buvo labai maži, vos su keliais namais, bet kuo toliau važiavome, tuo labiau kaimai virto miesteliais. Kai važiuodavom mažų miestelių gatvėmis, matydavau kaip vietiniai gyventojai stebėdavo mūsų automobilį. Negaliu jų kaltinti, nes visureigis buvo tikrai prabangus. Negaliu įvardinti koks tai automobilis, nes tokio ženklo turbūt net nesu mačius. Vidus buvo išmuštas šviesiai ruda oda, prietaisų skydelio viduryje buvo įtaisytas didžiulis jutiklinis ekranas, kuriame šiuo metu buvo vaizduojamas žemėlapis. Bandžiau įsižiūrėti, kur mes esam, bet niekaip nesisekė perskaityti nei kelio ženklų, nei nuorodų ekrane.

Galiausiai mes įvažiavome į nedidelį miestelį ir Kailas sulėtino greitį. Miestelio gatvės buvo siauros, grįstos akmenimis. Dviaukščiai namai buvo susigrūdę vienas prie kito. Kitomis aplinkybėmis aš būčiau likus labai sužavėta senovine miestelio architektūra, bet niekaip atsipalaiduoti nedavė mintis, kad greitai kažkas labai svarbaus atsitiks. Aplink matėsi tik pavieniai žmonės, prie kelių namų žaidė vaikai. Jie mažais pirštukai rodė į mūsų automobilį ir garsiai šūkčiojo.

Pradėjome važiuoti dar lėčiau, kol galiausiai už posūkio beveik visai sustojome. Lėtai važiavome palei aukštą akmeninę tvorą. Virš tvoros įžvelgiau akmeninį bokštą su senovine varpine. Ant bokšto smaigalio į dangų stiebėsi metalinis kryžius.

Automobilis sulėtėjo ir įsuko pro didžiulius metalinius vartus į bažnyčios kiemą. Sustojome už kito tamsaus visureigio. Iškart supratau, kad tas automobilis identiškas mūsų. Iš ano automobilio išlipo tie du apsauginiai gorilos. Net nepastebėjau kada jie atsiskyrė nuo mūsų. Jaunesnis iš jų nuėjo uždaryti metalinių bažnyčios vartų, o vyresnysis patraukė link mūsų.

- Ar tikrai to reikia?- suabejojo Tomas.

Kailas nieko neatsakė ir išlipęs iš automobilio pasisveikino su apsauginiu. Jie persimetę keliais žodžiais, patraukė už bažnyčios. Stebėjau kaip jie dingsta už bažnyčios kampo. Tomas irgi nuo jų nenuleido akių.

- Kas dabar bus?- drebančiu balsu paklausiau.

Tomas sunkiai atsiduso ir pasisukęs per sėdynes ilgai žiūrėjo į mane prieš prakalbdamas:

- Žinai, gal ir gerai taip kaip susiklostė situacija. Bet kokiu atveju išlošei.

Jis buvo labai rimtas, net liūdnas, susimąstęs. Pažvelgiau vėl į bažnyčią. Ar gali būti, kad jis mane paleis? Juk apie tokį išsprendimo būdą jis ir kalbėjo? Jis turi bent lašelį padorumo ir nepaliko mane prie kelio, o atvežė čia... Tikiuosi, bet kažkur giliai viduje kirbėjo nuojauta, kad viskas gali būti ne taip.

- Juk jis mane paleis, tiesa?- maldavau sau trokštamo atsakymo, bet Tomas nieko neatsakė.

Galiausiai, vis dar žvelgdamas pro priekinį stiklą, jis tarė:

- Duosiu tau labai vertingą patarimą: nesipriešink jam ir leisk viskam rutuliotis savaime.

Jis norėjo dar kažką pridurti, bet pamačiau, kad pagrįžta Kailas. Jis ėjo rankas susikišęs į striukės kišenes ir buvo paskendęs mintyse. Jis priėjo prie automobilio ir atidarė mano dureles. Drebančiomis kojomis išlipau. Nuo jo tvyrojo toks šaltis, kad net mano oda pašiurpo. Jis suėmė man už žasto ir nusitempė paskui save link bažnyčios. Jis skaudžiai spaudė man ranką, tad pradėjau muistytis, bet jis tik dar stipriau įspaudė savo pirštus. Ne juokais išsigandau. Jis buvo toks šaltai pavojingas, kad, rodos, jis mane tempia aukojimui. Iš dalies neklydau. Kai jis be pasigailėjimo įtempė mane į bažnyčios vidų, pamačiau priekyje stovintį kunigą. Pradžioje labai nustebau, bet Kailas ėjo link kunigo nesustodamas, tempdamasis mane kartu. Pradėjau viską suvokti. Supratau, ką jis nori padaryti ir pradėjau priešintis iš visų jėgų. Įsitvėriau netoliese esančio suolo. Nudaužytais nagais įsikabinau į lakuotą medieną. Kailas sugriebė mano riešą ir atplėšė mane nuo suolo. Suklykiau, kai jis užsuko man ranką. Jaučiau, kad dar kiek labiau užlauš ir jis sutrupins man rankos kaulus.

- Net nebandyk, mažute.- sušnibždėjo jis man kartelio persmelktu balsu.- Paklusk ir nenukentėsi. Jeigu priešinsis, bus tik blogiau.

Suklykiau ir bandžiau jam įspirti, bet jis dar labiau užlaužė ranką.

- Jeigu priešinsis, pasiųsiu savo apsauginius pas tavo tėvus, supratai? Ar tu pasiruošus laidoti dar vienus tėvus.

Pradėjau verkti.

- Nereikia...- maldavau,- nedaryk šito...

- Viskas labai paprasta. Kai kunigas tavęs paklaus, ištark „taip" ir gyvensi kaip karalienė.

Pradėjau dar labiau verkti. Jis spustelėjo man ranką ir aš sudejavau iš skausmo.

- Tai kaip? Ką renkiesi?- jis vis dar šnibždėjo man į ausį.

- Gerai...- sušnabždėjau ir jis paleido mano ranką.

Ranka jis apkabino mano liemenį ir stumtelėjo link altoriaus. Man linko kojos. Jis suėmė man už pečių ir mane laikė.

Kunigas atsivertė knygelę ir pradėjo skaityti monotonišku balsu. Žiūrėjau į priešais save į nukryžiuoto Kristaus statulą ir žinojau, kad net Dievas negali man padėti. Ašaros degino akis ir ritosi skruostais. Norėjau melstis Dievo, mamos pagalbos, bet nesugebėjau... Jutau, kad kiekvieną minutę vis labiau prarandu tikėjimą. Jeigu Dievas būtų tikras, ar jis leistų vykti tokiam nusikaltimui? Nejau tai vyksta iš tiesų?

Kailas man stipriai spustelėjo pečius priversdamas vėl mane sudejuoti iš skausmo.

- Tavo eilė, cara.- sušnibždėjo jis.

Sunkiai nurijau gerklėje įstrigusį gniutulą. Kunigas vėl manęs paklausė. Net gerai nesiklausydama supratau ko jis manęs klausia.

- Taip. - ištariau lietuviškai vos pati išgirsdama savo balsą.

Prie mūsų priėjo Tomas ir kažką padavė Kailui. Dieve, ką aš darau? Bet neabejojau, kad jis gali įvykdyti ką grasina. Aš negalėčiau gyventi su tokia kalte...

Kailas suėmė mane iš rankos ir ant piršto užmovė žiedą. Kitą žiedą jis pats užmovė ant savo piršto. Žiūrėjau į šį auksinį žiedą ir akyse vėl pradėjo kauptis ašaros.

- Skelbiu jus vyru ir žmona.- itališkai iškilmingai tarė kunigas ir pasigirdo negausūs plojimai.

Susmukau ant kelių ir užsidengusi delnais veidą pradėjau raudoti. Tai turbūt blogiausia kas galėjo nutikti. Aš amžiais sujungta su tuo vyru, priklausau jam... Norėjau klykti nuo tokios neteisybės... Rėkti kol neturėsiu jėgų. Jau geriau jis būtų mane užmušęs ir užkasęs kur miške, nei padarydamas savo žmona.