...man nebaisu...

Moteriškos grožybės

Pirma mintis nubudus- rytoj skrendu į Paryžių! Negalėjau tuo atsidžiaugti.

Nusileidus pusryčių sužinojau, kad Kailas anksti ryte išvažiavo į darbą. Kur gi ne, tikriausiai ir dirbo visą naktį, nes mums iškart grįžus, užsidarė savo kabinete.

Pusryčiaujant Esmė man palaikė kompaniją. Su ja tikrai smagu, bet kartais... Kaip dabar, ji bandė iškvosti kiekvieną smulkmeną iš mūsų pasimatymo. Man užsiminus apie Paryžių, ji svajingai sušypsojo.

- Man Korbis pasipiršo Eifelio bokšte. Visada taip svajojau ir jis įgyvendino tai.

- Na, pasipiršimo aš nesitikiu...- sukikenau. Esmę irgi nusijuokė.- Bet vis tiek džiaugiuosi, kad jis mane pasiima.

- O ko tu stebiesi? Esi jo žmona. Nusiteik keliauti daug. Laimei Korbio pareigos tokios, kad kelionių praktiškai nebūna, tik atostogos.- ji nusišypso.- Bet vat Kailas tai keliauja nuolat. Tik gaila, kad per šventes jūsų nebus. Bet jums tikrai reikia pabūti dviese.

- Tikrai taip manai?

- Su tavimi jis visiškai kitoks. Ir man gerą jį tokį matyti. Jums abiem reikia pagaliau pamiršti praeitį ir eiti į priekį.

- Gerai, einu tuomet ruoštis.

- O ką tau ruoštis?

- Paskutinį kartą susitvarkiau tik Lietuvoje. Turiu susitvarkyti nagus, o ką jau kalbėti apie depiliaciją...

- O kodėl tvarkaisi pati. Nuvažiuok į grožio saloną. Paprašyk kurio apsauginio ir jis nuveš tave. Viename iš jų turime sąskaitą, lankausi tiek aš, tiek ir Izabelė nuolat. Nori, gali paprašyti, kad ji tave palydėtų.

- Gal nereikia tokios draugijos. Nors ir labai viliojanti mintis, bet man juk negalima niekur eiti.

- Kodėl taip manai? O tu paskambink Kailui ir paklausk. – ji išteisė man savo mobilųjį. – nesistebėk, telefoną turiu nešiotis net į tualetą. Korbis truputi paranojiškas.

- Jau nedaug liko?- pasitikslinu.

- Jau gali būti bet kada.- ji paglostė savo pilvą.- Bet nenukreipk kalbos. – ji ištiesė man telefoną.- jau skambina.

Išgirdau atsiliepiant Kailą.

- Esme,- pasigirsta Kailo balsas ir aš priglaudžiu telefoną pie ausies. – Esme, ar gerai viskas?

- A...- pradedu mikčioti.- Kailai, čia Melita. Ar gali kalbėti?

- Taip. Trumpai galiu. Ar Esmei kas nutiko?

- Negimdo ji, tiesiog aš norėjau tavęs paprašyti kai ko...

Fone girdžiu kaip jį kviečia. Dieve, kaip sunku...

- Ko norėjai paprašyti?

- Na...kadangi rytoj išskrendam, tai man irgi reikia pasiruošti, na... žinai...

- Ko nori manęs paprašyti?- paskubina Kailas.

- Ar galėčiau nuvažiuoti į grožio saloną. Į tą kur Esmė lankosi... Apsauga lydėtų...

- O kam tau?- nustemba Kailas.

- Na žinai... Reikia moteriškai pasiruošti...visur...

- Visur?- gundomai nuskamba jo balsas ir pajuntu kaip pradedu rausti.- Jeigu leisi įvertinti kokybę...

- Liaukis. Aš rimtai.

Girdžiu kaip fone vėl jį pakviečia.

- Gerai, važiuok, Andrė tave nuveš. Tik niekur nuo jo nesitrauk.